LT/Prabhupada 0630 - Nėra prasmės sielvartauti, nes siela išliks
Lecture on BG 2.28 -- London, August 30, 1973
Atsidavęs: Vertimas: „Pradžioje visos sukurtos būtybės esti neišreikštos, tarpiniame būvyje jos įgyja išreikštą pavidalą, o po naikinimo vėl tampa neišreikštos. Tad ar yra dėl ko sielotis?
Prabhupāda: Taigi siela yra amžina. Nėra nieko, nėra priežasties sielvartauti, nes siela išliks. Net kai kūnas sunaikinamas, nėra priežasties sielvartauti. O tie, kurie netiki, kad „sielos nėra, pradžioje viskas buvo tuštuma...” Taigi pradžioje buvo tuštuma, o viduryje tai pasireiškia. Tuomet ir vėl tuštuma. Taigi iš tuštumos į tuštumą, iš kur tuomet sielvartas? Tai argumentas, kurį duoda Kṛṣṇa. Abiem atvejais jūs negalite sielvartauti. Tuomet?
Pradyumna: (komentaras) „Tarkime, kad mes pripažįstame ateistinę teoriją - net ir šiuo atveju pergyventi nėra dėl ko. Net ir nepaisant to, kad siela egzistuoja atskirai, turime suvokti, kad prieš visatos sukūrimą materijos pradmenys esti dar neišreikšti. Iš šios subtilaus neišreikšto būvio randasi išreikšti daiktai. Kaip iš eterio atsiranda oras, iš oro - ugnis, iš ugnies - vanduo, o iš vandens - žemė. Iš žemės sudaromi patys įvairiausi daiktai...”
Prabhupāda: Tai yra kūrimo procesas. Iš eterio, tuomet dangus, tuomet oras, tuomet ugnis, tuomet vanduo, tuomet žemė. Tai yra kūrimo procesas. Taip.
Pradyumna: „Imkime, pavyzdžiui, daugiaaukštį dangoraižį, pastatytą iš žemės. Kai dangoraižis sugriaunamas, jis vėl praranda išreikštą būvį ir egzistuoja atomų pavidalu kaip buvo iš pradžių. Energijos tvermės dėsnis galioja kaip galiojęs tik bėgant laikui daiktai įgauna išreikštą arba neišreikštą pavidalą. Toks yra skirtumas. Tad ar verta sielvartauti dėl kokio daikto - ar jis būtų išreikšto pavidalo, ar būtų neišreikštas? Šiap ar taip, net ir tai, kas neišreikšta, niekur neišnyksta. Pradmenys būna neišreikšti ir pradžioje, ir pabaigoje; jie įgyja išreikštą pavidalą tiktai tarpiniame būvyje ir materialia prasme tai nesudaro esminio skirtumo. O jeigu mes pripažįstame „Bhagavad-gītoje” pateiktą teiginį, kuris skelbia, kad materialūs kūnai ilgainiui suyra (2.18) (antavanta ime dehāḥ) ir tik siela išlieka amžinai (nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ), mes turime visada atminti, jog kūnas - tai drabužis. Tad ar verta sielotis keičiant drabužį? Amžinos sielos požiūriu materialus kūnas faktiškai neegzistuoja. Jo būtis - tarytum sapnas. Sapne mes galime skraidyti padebesiais ar sėdėti karietoje kaip karaliai, bet nubudę matome, kad mes nei danguje, nei karietoje. Vedų išmintis skatina pažinti save remiantis tuo principu, kad materialus kūnas neegzistuoja. Taigi ar tikime sielos buvimu, ar ne - abiem atvejais nėra priežasties sielvartauti dėl prarasto kūno.”