LT/BG 2.17

Bhagavad-gītā, kokia ji yra - ANTRAS SKYRIUS: Gītos turinio apžvalga

BG 2.16 - BG 2.18

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda

Tekstas 17

अविनाशि तु तद्विद्धि येन सर्वमिदं ततम् ।

विनाशमव्ययस्यास्य न कश्चित्कर्तुमर्हति ॥१७॥

avināśi tu tad viddhi

yena sarvam idaṁ tatam

vināśam avyayasyāsya

na kaścit kartum arhati

Pažodinis vertimas

avināśi —nesunaikinama; tu —tačiau; tat —tai; viddhi —žinoki; yena —kuo; sarvam —visas kūnas; idam —šis; tatam —persmelktas; vināśam —sunaikinimą; avyayasya —amžinosios; asya —šitos; na kaścit —niekas; kartum —padaryti; arhati —gali.

Vertimas

Žinok, jog tai, kas persmelkia visą kūną – nesunaikinama. Niekas negali sunaikinti amžinosios sielos.

Komentaras

Posmas dar plačiau paaiškina visą kūną persmelkiančios sielos tikrąją esmę. Kiekvienam aišku, kas būtent pasklidę po visą kūną. Tai – sąmonė. Visi jaučiame skausmą ar malonumą, tai atskiroje kūno dalyje, tai visame kūne. Sąmonės išplitimas ribojasi vienu konkrečiu kūnu. Vieno kūno skausmai ar malonumai nežinomi kitam. Vadinasi, kiekvienas atskiras kūnas – individualios sielos buveinė, o sielos buvimo požymis – individuali sąmonė. Teigiama, kad sielos dydis – viena dešimt tūkstantoji plauko galiuko dalis. „Śvetāśvatara Upaniṣada“ (5.9) patvirtina šį teiginį:

bālāgra-śata-bhāgasya

śatadhā kalpitasya ca

bhāgo jīvaḥ vijñeyaḥ

sa cānantyāya kalpate

„Jei plauko galiuką padalintum į šimtą dalių, o tą dalį dar kartą dalintum į šimtą – kiekviena gauta dalelė būtų dvasinės sielos dydžio.“ Kitame analogiškame posme sakoma:

keśāgra-śata-bhāgasya

śatāṁśaḥ sādṛśātmakaḥ

jīvaḥ sūkṣma-svarūpo ‘yaṁ

saṅkhyātīto hi cit-kaṇaḥ

„Yra nesuskaičiuojama daugybė dvasinių atomų, kurių dydis lygus vienai dešimt tūkstantajai plauko galiuko daliai.“

Vadinasi, individualioji dalelė, dvasinė siela – tai dvasinis atomas, mažesnis net už materialius atomus, ir tokių dvasinių atomų – nesuskaičiuojama daugybė. Be galo maža dvasinė kibirkštis – materialaus kūno fundamentalus pradas, o dvasinės kibirkšties poveikis jaučiamas visame kūne, kaip kokio nors vaisto aktyviosios dalies veikimas jaučiamas visame organizme. Sielos poveikis visam kūnui pasireiškia sąmone, o sąmonė – tai sielos buvimo įrodymas. Net nenusimanantis žmogus supranta, kad materialus kūnas be sąmonės – negyvas, ir kad lavonui sąmonės negrąžins jokios materialios priemonės. Vadinasi, sąmonės šaltinis nėra kažkoks, kad ir be galo ilgas, materijos elementų jungimosi procesas, o dvasinė siela. „Muṇḍaka Upaniṣadoje“ (3.1.9) be galo mažos dvasinės sielos dydis dar patikslinamas:

eṣo ‘ṇur ātmā cetasā veditavyo

yasmin prāṇaḥ pañcadhā saṁviveśa

prāṇaiś cittaṁ sarvam otaṁ prajānāṁ

yasmin viśuddhe vibhavaty eṣa ātmā

„Siela yra maža kaip atomas. Ją gali suvokti tobulas intelektas. Atomo dydžio siela sklando penkių rūšių ore (prāṇa, apāna, vyāna, samāna ir udāna), glūdi širdyje ir daro poveikį visam įkūnytosios gyvosios esybės kūnui. Kai siela apsivalo nuo penkių rūšių materialaus oro sutepties, tada išryškėja jos dvasinis poveikis.“

Haṭha-yogos sistemos tikslas – įvairių sėdėjimo pozų pagalba suvaldyti penkių rūšių orą, kuris supa tyrą sielą. Tai daroma ne dėl kokios materialios naudos, bet siekiant išvaduoti mikroskopinę sielą iš materialios aplinkos spąstų.

Taigi visuose Vedų raštuose kalbama apie atomo dydžio sielos prigimtį, ir kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus tai žino iš praktinio patyrimo. Tiktai beprotis atomo dydžio sielą gali laikyti visa persmelkiančia viṣṇu-tattva.

Atomo dydžio siela daro poveikį vienam konkrečiam kūnui. „Muṇḍaka Upaniṣadoje“ nurodoma, kad atomo dydžio siela yra kiekvienos gyvosios būtybės širdyje, bet dėl jos mažumo mokslininkai materialistai negali jos aptikti, ir kai kurie jų absurdiškai teigia, esą sielos nėra. Tačiau aišku, kad individuali atomo dydžio siela drauge su Supersiela glūdi širdyje, todėl iš šios kūno dalies ir sklinda visos energijos, reikalingos kūno veiklai. Kraujo kūneliai, išnešiojantys deguonį iš plaučių, semiasi energijos iš sielos. Kai siela palieka savo buveinę, kraujo apytakos resursai išsenka. Medicina pripažįsta raudonųjų kraujo kūnelių svarbą, bet nepatvirtina, kad energijos šaltinis – siela. Tačiau medicina pripažįsta, kad visų kūno energijų centras – širdis.

Šios atomo dydžio dvasinės visumos dalelės lyginamos su saulės šviesos dalelėmis. Saulė išspinduliuoja nesuskaičiuojamą daugybę šviesos dalelių. Analogiškai ir Aukščiausio Viešpaties fragmentinės dalys – tai Aukščiausiojo Viešpaties spindulių atomo dydžio kibirkštys, kurios vadinasi prabhā, ar aukštesnioji energija. Taigi, nei Vedų, nei šiuolaikinio mokslo pasekėjai negali paneigti, kad kūne egzistuoja dvasinė siela, o mokslą apie sielą „Bhagavad-gītoje“ išsamiai pateikia Pats Dievo Asmuo.

BG 2.16 - BG 2.18