LT/BG 2
Prabhupados komentarus galite rasti paspaudę ant teksto nuorodos
Tekstas 2.1: Matydamas gailesčio apimtą, labai prislėgtą Arjuną, jo pilnas ašarų akis, Madhusūdana, Kṛṣṇa, ištarė tokius žodžius.
Tekstas 2.2: Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Mano brangusis Arjuna, kaip galėjo tave apnikti tos nešvarios mintys? Nepritinka jos tam, kuris žino gyvenimo vertę. Ne į aukštesnes planetas, o į nešlovę jos veda.
Tekstas 2.3: O Pṛthos sūnau, nepasiduoki žeminančiai negaliai. Ji tau nepritinka. Nugalėk šį širdies silpnumą ir pakilk, o priešų baudėjau.
Tekstas 2.4: O priešų naikintojau, o Madhu žudike, kaip aš galiu mūšyje strėlėmis atsakyti Bhīṣmai ir Droṇai – tiems, kuriuos turėčiau garbinti?
Tekstas 2.5: Geriau elgetaujant stumti dienas šiame pasaulyje, negu gyventi didžiųjų sielų – savo mokytojų gyvybės kaina. Nors juos užvaldęs žemiškas godulys, bet jie vyresnieji. Jeigu jie žus, viskas, kuo mėgausimės, bus sutepta krauju.
Tekstas 2.6: Dar nežinia, kas geriau: ar nugalėti juos, ar patiems pralaimėti. Jeigu išžudytume Dhṛtarāṣṭros sūnus, mūsų gyvenimas nebetektų prasmės. O juk tai jie dabar stovi prieš mus kautynių lauke.
Tekstas 2.7: Dėl apgailėtino silpnumo visai praradęs savitvardą, aš nebesuprantu savo pareigos. Todėl aiškiai sakyk, kas man visų geriausia? Nuo šiol, aš – Tavo mokinys, Tau patikėjęs savo sielą. Malonėk pamokyti mane.
Tekstas 2.8: Neišmanau, kaip numaldyti jusles džiovinančią širdgėlą. Ji nenuslops, net jeigu laimėčiau klestinčią, žemėje neturinčią sau lygių karalystę su pačia aukščiausia valdžia, kokią pusdieviai turi danguje.
Tekstas 2.9: Sañjaya tarė: Pasakęs šiuos žodžius, Arjuna, priešų baudėjas, tarė Kṛṣṇai – „Govinda, aš nesikausiu“, ir nutilo.
Tekstas 2.10: O Bharatos aini, tuomet Kṛṣṇa, stovėdamas abiejų kariuomenių viduryje, šypsodamasis taip tarė sielvarto palaužtam Arjunai.
Tekstas 2.11: Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Protingi tavo žodžiai, tiktai kremtiesi tu dėl to, dėl ko sielvartauti neverta. Išmintingieji neaprauda nei gyvųjų, nei mirusiųjų.
Tekstas 2.12: Niekada nebuvo taip, kad neegzistuočiau Aš, tu ir visi šie karaliai, ir niekad nebus taip, kad mes nustosime buvę.
Tekstas 2.13: Kaip įkūnytoji siela, būdama dar šiame kūne, visą laiką keliauja iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip ir po mirties ji pereina į naują kūną. Tokie pokyčiai blaiviai mąstančio žmogaus neklaidina.
Tekstas 2.14: O Kuntī sūnau, laimė ir kančia, kaip žiema ir vasara, trumpam ateina ir vėl praeina. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas, o Bharatos aini, ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti.
Tekstas 2.15: O geriausias tarp žmonių [Arjuna], tas, kurio netrikdo laimė ir kančia, kuris išlieka tvirtas jas patyręs – iš tikro vertas išsivaduoti.
Tekstas 2.16: Regintieji tiesą priėjo išvadą, kad tai, kas neegzistuoja [materialus kūnas] – nepastovu, o tai, kas amžina [siela] – nekinta. Šią išvadą jie padarė ištyrinėję abiejų reiškinių esmę.
Tekstas 2.17: Žinok, jog tai, kas persmelkia visą kūną – nesunaikinama. Niekas negali sunaikinti amžinosios sielos.
Tekstas 2.18: Nesunaikinamos, neišmatuojamos ir amžinos gyvosios esybės materialus kūnas pasmerktas žūti, todėl kovok, o Bharatos aini.
Tekstas 2.19: Žinojimo neturi nei tas, kuris mano, jog gyvoji esybė gali ką nors nužudyti, nei tas, kuris mano, kad ji pati gali būti nužudyta – nes „aš“ nei žudo, nei pats žūva.
Tekstas 2.20: Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji – negimusi, amžina, visad esanti, seniausia. Ji nežūva nužudžius kūną.
Tekstas 2.21: O Pārtha, kaip gali žmogus, suprantantis, kad siela nesunaikinama, amžina, negimusi ir nekintama, ką nors nužudyti arba priversti žudyti?
Tekstas 2.22: Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nebenaudingus.
Tekstas 2.23: Sielos negali sukapoti į dalis joks ginklas, negali sudeginti ugnis, permerkti vanduo, išdžiovinti vėjas.
Tekstas 2.24: Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati.
Tekstas 2.25: Pasakyta, kad siela nematoma, nesuvokiama ir nekintama. Tai žinant, nederėtų sielotis dėl kūno.
Tekstas 2.26: Tačiau jeigu tu, o tvirtaranki, vis dėlto manai, kad siela [ar gyvybės požymiai] vis gims ir mirs amžiams, vis tiek nėra dėl ko sielvartauti.
Tekstas 2.27: Kas gimė, tas tikrai numirs, o po mirties jis būtinai vėl atgims. Todėl nesielvartauk ir vykdyk savo pareigą – jos neišvengsi.
Tekstas 2.28: Pradžioje visos sukurtos būtybės esti neišreikštos, tarpiniame būvyje jos įgyja išreikštą pavidalą, o po naikinimo vėl tampa neišreikštos. Tad ar yra dėl ko sielotis?
Tekstas 2.29: Vieni į sielą žvelgia kaip į stebuklą, kiti kalba apie ją kaip apie stebuklą, treti girdi apie ją pasakojant kaip apie stebuklą, bet yra ir tokių, kurie net išgirdę niekaip nepajėgia jos suprasti.
Tekstas 2.30: O Bharatos aini, kūne esantysis – nenužudomas. Tad neverta sielotis dėl gyvųjų būtybių.
Tekstas 2.31: O dėl savo kṣatriyo pareigos, žinoki, nėra tau geresnio darbo už kovą ginant religijos principus. Todėl nedvejok.
Tekstas 2.32: O Pārtha, laimingi tie kṣatriyai, kuriems netikėtai pasitaiko tokios kautynės, atveriančios jiems dangaus planetų vartus.
Tekstas 2.33: O jeigu tu nevykdysi savo religinės pareigos – nesikausi, tuomet dėl pareigos nepaisymo tikrai užsitrauksi nuodėmę ir sutepsi kario garbę.
Tekstas 2.34: Žmonės nuolat minės tavo gėdą, o garbingam žmogui negarbė net už mirtį baisesnė.
Tekstas 2.35: Didieji karvedžiai, labai vertinę tavo vardą ir šlovę, nutars, kad vien baimė paskatino tave pasitraukti iš mūšio lauko, ir laikys tave menkysta.
Tekstas 2.36: Daug užgaulių žodžių svies tavo priešai, su panieka menkindami tavo sugebėjimus. Kas gali būti tau skaudžiau?
Tekstas 2.37: O Kunti sūnau, arba tu žūsi mūšio lauke ir laimėsi dangaus planetas, arba nugalėsi ir džiaugsiesi žemės karalyste. Tad kelkis ir ryžtingai stok į kovą.
Tekstas 2.38: Kovoki dėl pačios kovos ir nesirūpink nei laime, nei kančia, nei praradimu, nei įgijimu, nei pergale, nei pralaimėjimu. Šitaip niekada neužsitrauksi nuodėmės.
Tekstas 2.39: Iki šiol aiškinau tau šį žinojimą pasitelkęs analitinio tyrinėjimo būdą. Dabar paklausyk, kaip jį paaiškinsiu veiklos be karminių rezultatų požiūriu. O Pṛthos sūnau, kai veiksi šitai išmanydamas, tu sutraukysi veiklos pančius.
Tekstas 2.40: Tos pastangos nieko neatima ir nesumažina, ir net mažas žingsnelis šiame kelyje apsaugos nuo pačios didžiausios baimės.
Tekstas 2.41: Žengiančiųjų šiuo keliu ketinimai tvirti, jų tikslas vienas. O mylimasis Kuru aini, tuo tarpu neryžtingųjų intelektas plačiai išsišakojęs.
Tekstai 2.42-43: Menko išmanymo žmonės žavisi puošniais Vedų žodžiais, siūlančiais atlikti įvairią karminę veiklą, kad būtų galima pasikelti į dangaus planetas, užsitarnauti gerą gimimą, valdžią ar gauti kitokios materialios naudos. Geisdami juslinių malonumų bei prabangaus gyvenimo, jie teigia, kad už tai nėra nieko aukštesnio.
Tekstas 2.44: Kas pernelyg prisirišęs prie juslinių malonumų bei materialių gėrybių ir dėl to pameta galvą, tam negimsta tvirtas pasiryžimas pasiaukojus tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui.
Tekstas 2.45: Vedos daugiausiai kalba apie tris materialios gamtos guṇas. O Arjuna, tapk transcendentalus guṇų atžvilgiu, laisvas nuo visų priešybių, atsisakyk siekių kažką laimėti ar išsaugoti šiame pasaulyje ir susitelk savajame „aš“.
Tekstas 2.46: Visas reikmes, kurias patenkina mažas šulinys, gali patenkinti ir didelis vandens telkinys. Taip ir žinantis galutinį Vedų tikslą pasiekia visus kitus jų tikslus.
Tekstas 2.47: Tu gali vykdyti nurodytą pareigą, bet nesisavink tos veiklos vaisių. Niekada nelaikyk savęs veiklos rezultatų priežastimi ir neįprask neatlikti savo pareigos.
Tekstas 2.48: Vykdyk savo pareigą, o Arjuna, išlaikydamas pusiausvyrą, neprisirišęs prie sėkmės ar nesėkmės. Tokia pusiausvyros būsena vadinasi yoga.
Tekstas 2.49: O Dhanañjaya, vykdydamas pasiaukojimo tarnystę apsisaugok nuo pasibjaurėtinos veiklos ir su tokia sąmone atsiduok Viešpačiui. Šykštuoliai tie, kurie nori mėgautis savo darbo vaisiais.
Tekstas 2.50: Žmogus, atsidėjęs pasiaukojimo tarnystei, dar šiame gyvenime atsikrato tiek gerų, tiek blogų pasekmių. Todėl siek yogos – meno tobulai veikti.
Tekstas 2.51: Didieji išminčiai, ar bhaktai, su pasiaukojimu tarnaudami Viešpačiui išsilaisvina iš veiklos materialiame pasaulyje pasekmių. Taip jie ištrūksta iš gimimo ir mirties rato ir pasiekia būvį be kančių [sugrįždami atgal pas Dievą].
Tekstas 2.52: Kai tavo intelektas išsigaus iš iliuzijos tankynės, tapsi abejingu ir tam, ką jau girdėjai, ir tam, ką dar išgirsi.
Tekstas 2.53: Kai tavo proto daugiau nebetrikdys puošni Vedų kalba, kai jis nuolatos bus paniręs į savęs pažinimo transą, tada tu pasieksi dievišką sąmonę.
Tekstas 2.54: Arjuna tarė: O Kṛṣṇa, kaip atpažinti tą, kurio sąmonė panirusi į transcendenciją? Kaip jis šneka ir kokia jo kalba? Kaip jis sėdi ir kaip vaikšto?
Tekstas 2.55: Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: O Pārtha, kai žmogus atsisako visų troškimų jusliškai tenkintis, kuriuos prasimano protas, ir kai šitaip apsivalęs jo protas pasitenkina vien savuoju „aš“, sakoma, kad jo sąmonė tapo grynai transcendentinė.
Tekstas 2.56: Kieno proto nesudrumsčia net trejopos kančios, kas nedžiūgauja laimėje, kas atsikratė prisirišimo, baimės bei pykčio, tas vadinamas tvirto proto išminčiumi.
Tekstas 2.57: Kas materialiame pasaulyje neprisiriša prie gėrio ar blogio, kas susidūręs su jais nei giria juos, nei peikia, to žinojimas yra tvirtas ir tobulas.
Tekstas 2.58: Kas sugeba savo jusles atitraukti nuo juslių objektų taip, kaip vėžlys įtraukia šarvan savo galūnes, tas yra tvirtos ir tobulos sąmonės.
Tekstas 2.59: Įkūnyta siela gali susilaikyti nuo juslinių malonumų, bet skonis juslių objektams išlieka. Tačiau patyrusi tobulesnį skonį ji pažaboja potraukį juslių objektams ir įgyja tvirtą sąmonę.
Tekstas 2.60: Juslės tokios stiprios ir veržlios, o Arjuna, kad per prievartą užvaldo net įžvalgaus, besistengiančio jas valdyti žmogaus protą.
Tekstas 2.61: Tvirto intelekto žmogumi laikomas tas, kuris suturi savo jusles visiškai jas valdydamas, o sąmonę sutelkia į Mane.
Tekstas 2.62: Žmogui kontempliuojant į juslių objektus, išsivysto prisirišimas prie jų. Prisirišimas pagimdo geismą, o geismas sukelia pyktį.
Tekstas 2.63: Pyktis visiškai paklaidina, o paklydimas aptemdo atmintį. Kai atmintis aptemsta, dingsta intelektas, o dingus intelektui vėl puolama į materijos liūną.
Tekstas 2.64: O kas, nesaistomas potraukio ar pasibjaurėjimo, gali valdyti jusles, laikydamasis principų, reguliuojančių laisvę, tas gali pelnyti visišką Viešpaties malonę.
Tekstas 2.65: Kas patenkintas savo būviu [Kṛṣṇos sąmone], tam jau neegzistuoja trejopos materialios būties kančios. Intelektas to, kuris yra tokios džiugios sąmonės, netrukus įgyja pastovumą.
Tekstas 2.66: Kas [per Kṛṣṇos sąmonę] nesusijęs su Aukščiausiuoju, tas neturi nei transcendentinio intelekto, nei sutelkto proto – o be jų neįmanoma ramybė. O be ramybės ar galima laimė?
Tekstas 2.67: Kaip stiprus vėjas nuneša vandenyje plūduriuojantį laivelį, taip ir viena nerimstanti juslė, užvaldžiusi protą, pasiglemžia intelektą.
Tekstas 2.68: Todėl, o tvirtaranki, tas, kuris atitraukė jusles nuo jų objektų, turi tikrai tvirtą intelektą.
Tekstas 2.69: Tai, kas visoms būtybėms yra naktis, susitvardžiusiajam – būdravimo metas. O visų būtybių būdravimas yra naktis įsigilinusiam į save išminčiui.
Tekstas 2.70: Ramybę pasieks tik tas, kurio netrikdo troškimai, – be paliovos plūstantys lyg upės į vandenyną, nuolat pasipildantį vandenimis, bet išliekantį ramų, – o ne tas, kuris stengiasi patenkinti tokius troškimus.
Tekstas 2.71: Kas atsisakė noro tenkinti jusles, gyvena neturėdamas troškimų, visiškai atsikratė nuosavybės jausmo ir neturi klaidingos savimonės – tik tas pasieks tikrą ramybę.
Tekstas 2.72: Šitoks yra dvasinio ir dieviško gyvenimo kelias. Stojęs į tą kelią žmogus nepaklysta. Jeigu žmogus yra tame kelyje net mirties valandą, jis gali pasiekti Dievo karalystę.