LT/BG 7.14
Tekstas 14
- daivī hy eṣā guṇa-mayī
- mama māyā duratyayā
- mām eva ye prapadyante
- māyām etāṁ taranti te
Pažodinis vertimas
daivī — transcendentinė; hi — tikrai; eṣā — ši; guṇa-mayī — sudaryta iš trijų materialios gamtos guṇų; mama — Mano; māyā — energija; duratyayā — labai sunkiai įveikiama; mām — Man; eva — tikrai; ye — tie, kurie; prapadyante — atsiduoda; māyām etām — šią iliuzinę energiją; taranti — įveikia; te — jie.
Vertimas
Sunku nugalėti šią dievišką Mano energiją, kurią sudaro trys materialios gamtos guṇos, bet lengvai ją įveikia tie, kurie atsidavė Man.
Komentaras
Aukščiausiasis Dievo Asmuo turi nesuskaičiuojamą daugybę energijų, ir visos jos – dieviškos. Gyvosios esybės yra Jo energijų dalis, taigi jos taip pat yra dieviškos prigimties, bet dėl sąlyčio su materialia energija jų pirminės, aukštesnės galimybės negali atsiskleisti. Aptraukta materialios energijos, gyvoji esybė neturi jėgų nugalėti jos įtakos. Jau minėta, kad tiek materiali, tiek dvasinė gamta, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens emanacijos, yra amžinos. Gyvosios esybės priklauso amžinai aukštesniajai Viešpaties gamtai, tačiau dėl susiteršimo žemesniąja gamta, materija, jų paklydimas taip pat yra amžinas. Todėl sąlygota siela ir vadinama nitya-baddha, t.y. amžinai sąlygota. Materialaus pasaulio istorija neatsako į klausimą, kada ji tapo sąlygota. Todėl, nors materiali gamta ir yra žemesnė energija, išsivaduoti iš materialios gamtos gniaužtų nepaprastai sunku, nes ją galiausiai valdo aukščiausia valia, kuriai pasipriešinti gyvoji esybė nepajėgi. Žemesnė, materiali gamta čia charakterizuojama kaip dieviška dėl savo ryšio su Dievu ir dėl to, kad juda dieviška valia. Valdoma dieviškos valios, materiali gamta, nors ir žemesnė, stebuklingai veikia ir kurdama, ir naikindama materialų kosmosą. Vedos apie tai liudija: māyāṁ tu prakṛtiṁ vidyān māyinaṁ tu maheśvaram. „Nors māyā [iliuzija] netikra, laikina, jos atspara yra aukščiausias stebukladarys, Dievo Asmuo Maheśvara, aukščiausiasis valdovas.“ („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 4.10)
Viena iš žodžio guṇa reikšmių – „virvė“; kitaip sakant, sąlygota siela yra tvirtai apraizgyta iliuzijos virvių. Surištomis rankomis ir kojomis žmogus negali išsilaisvinti, jam reikia nesurišto žmogaus pagalbos. Surištasis negali padėti surištam – vaduotojas pats turi būti išsivadavęs. Todėl sąlygotą sielą gali išvaduoti tiktai Viešpats Kṛṣṇa arba Jo bona fide atstovas – dvasinis mokytojas. Be tokios aukščiausios pagalbos neįmanoma ištrūkti iš materialios gamtos nelaisvės. Išsivaduoti padeda pasiaukojimo tarnystė, t.y. Kṛṣṇos sąmonė. Kṛṣṇa yra iliuzinės energijos Viešpats, todėl Jis gali paliepti šiai nenugalimai energijai išlaisvinti sąlygotą sielą. Viešpats įsako išvaduoti Jam atsidavusią sielą Savo bepriežastine malone ir iš tėviškos meilės gyvajai esybei, kuri pagal savo kilmę yra mylimas Viešpaties kūdikis. Todėl atsiduoti Viešpaties lotosinėms pėdoms – vienintelis būdas išsigelbėti iš nepermaldaujamos materialios gamtos letenų.
Žodžiai mām eva irgi itin svarbūs. Mām reiškia „vien Kṛṣṇai (Viṣṇu)“. Nei Brahmai, nei Śivai – tik Jam. Nors Brahmos ir Śivos padėtis – labai aukšta, beveik lygi Viṣṇu, tačiau išvaduoti sąlygotą sielą iš māyos gniaužtų šios rajo-guṇos (aistros) ir tamo-guṇos (neišmanymo) inkarnacijos negali. Kitaip sakant, ir Brahmā, ir Śiva taip pat yra įtakojami māyos. Viṣṇu yra vienintelis māyos valdovas, todėl tik Jis gali išvaduoti sąlygotą sielą. Vedos („Śvetaśvatara Upaniṣada“ 3.8) šį teiginį patvirtina tokia fraze: tam eva viditvā – „Laisvė įmanoma tik pažinus Kṛṣṇą“. Net ir Viešpats Śiva teigia, kad išsivaduoti galima tiktai Viṣṇu malone. Jis sako: mukti-pradātā sarveṣāṁ viṣṇur eva na saṁśayaḥ – „Nėra abejonės, kad Viṣṇu yra tas, kuris visiems dovanoja išvadavimą.“