LT/BG 2.55
Tekstas 55
- śrī-bhagavān uvāca
- prajahāti yadā kāmān
- sarvān pārtha mano-gatān
- ātmany evātmanā tuṣṭaḥ
- sthita-prajñas tadocyate
Pažodinis vertimas
śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; prajahāti — atsisako; yadā — kai; kāmān — troškimų jusliškai tenkintis; sarvān — visokiausių; pārtha — o Pṛthos sūnau; manaḥ-gatān — proto išgalvotų; ātmani — tyroje sielos būsenoje; eva — tikrai; ātmanā — apvalytu protu; tuṣṭaḥ — patenkintas; sthita-prajñāḥ — paniręs į transcendenciją; tadā — tada; ucyate — sakoma.
Vertimas
Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: O Pārtha, kai žmogus atsisako visų troškimų jusliškai tenkintis, kuriuos prasimano protas, ir kai šitaip apsivalęs jo protas pasitenkina vien savuoju „aš“, sakoma, kad jo sąmonė tapo grynai transcendentinė.
Komentaras
Bhāgavatam teigiama, kad kiekvienas žmogus, iki galo išsiugdęs Kṛṣṇos sąmonę, t.y. įsitraukęs į pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui, pasižymi geriausiomis didžių išminčių savybėmis, o tas, kuris nepasiekė tokios transcendentinės būklės, gerų savybių neturi, nes be atvangos ieško atsparos tik savo prasimanymuose. Vadinasi, teisingai šiame posme teigiama, jog reikia atsisakyti visų troškimų jusliškai tenkintis, kuriuos gimdo į prasimanymus linkęs protas. Juslių troškimų dirbtinai sutramdyti neįmanoma, bet, kai tarnaujama Kṛṣṇos labui, juslių troškimai be ypatingų pastangų atslūgsta patys. Todėl be svyravimų reikia įsitraukti į Kṛṣṇos sąmonės veiklą, nes pasiaukojimo tarnystė iš karto padeda pakilti iki transcendentinio sąmoningumo lygio. Dvasiškai pažengusi siela visada atranda pasitenkinimą savyje, nes suvokia esanti amžinas Aukščiausiojo Viešpaties tarnas. Tokią transcendentinę būklę pasiekęs žmogus neturi juslinių troškimų, kuriuos kursto siauros materialistinės pažiūros. Priešingai, jis yra visad laimingas savo natūralioje padėtyje – amžinoje tarnystėje Aukščiausiajam Viešpačiui.