LT/BG 2.70
Tekstas 70
- āpūryamāṇam acala-pratiṣṭhaṁ
- samudram āpaḥ praviśanti yadvat
- tadvat kāmā yaṁ praviśanti sarve
- sa śāntim āpnoti na kāma-kāmī
Pažodinis vertimas
āpūryamāṇam — į visada kupiną; acala-pratiṣṭham — ramų; samudram — vandenyną; āpaḥ — vandenys; praviśanti — patenka; yadvat — kaip; tadvat — taip; kāmāḥ — troškimai; yam — kurį; praviṣanti — užplūsta; sarve — visi; saḥ — tas žmogus; śāntim — ramybę; āpnoti — pasiekia; na — ne; kāmā-kāmī — norintysis patenkinti savo troškimus.
Vertimas
Ramybę pasieks tik tas, kurio netrikdo troškimai, – be paliovos plūstantys lyg upės į vandenyną, nuolat pasipildantį vandenimis, bet išliekantį ramų, – o ne tas, kuris stengiasi patenkinti tokius troškimus.
Komentaras
Nors į vandenyną nuolatos įteka daug vandens ir ypač jo padaugėja liūčių sezono metu, jis išlieka ramus kaip buvęs – neįsišėlsta ir neišsilieja iš krantų. Tą patį galima pasakyti ir apie žmogų, kuris pasiekė tvarią Kṛṣṇos sąmonę. Kol turime materialų kūną, tol neišnyks kūno poreikis tenkinti jusles. Tačiau bhakto nejaudina tokie troškimai, nes jis yra visiškai patenkintas. Kṛṣṇą įsisąmoninusiam žmogui nieko netrūksta, nes Viešpats patenkina visus jo materialius poreikius. Toks žmogus tarsi vandenynas, kuris visada pilnas savęs. Troškimai gali užplūsti jį kaip upės, srūvančios į vandenyną, tačiau jis išlaiko pastovumą savo veikloje. Jo nė kiek netrikdo troškimai, susiję su jusliniu pasitenkinimu. Kad žmogus yra įsisąmoninęs Krsną, įrodo tai, kad jo jau netraukia materialus juslinis pasitenkinimas, nors troškimai ir neišnykę. Jis atranda pasitenkinimą su transcendentine meile tarnaudamas Viešpačiui, todėl gali išlikti stabilus tarsi vandenynas ir džiaugiasi visiška ramybe. Tačiau tie, kurie norėdami tenkinti troškimus siekia materialios sėkmės ar net nori išsivaduoti, niekada neranda ramybės. Karmiai, siekiantys savo veiklos vaisių, jñāniai, siekiantys išsivadavimo, o taip pat yogai, siekiantys mistinių jėgų – visi yra nelaimingi, nes jų troškimai neišsipildo. O Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus laimingas tarnaudamas Viešpačiui, sau jis nieko netrokšta. Tiesą sakant, jis net nenori išsivaduoti iš vadinamosios materijos nelaisvės. Kṛṣṇos bhaktai pasiekia tobulą ramybę, nes neturi jokių materialių troškimų.