LT/BG 2.71
Tekstas 71
- vihāya kāmān yaḥ sarvān
- pumāṁś carati niḥspṛhaḥ
- nirmamo nirahaṅkāraḥ
- sa śāntim adhigacchati
Pažodinis vertimas
vihāya — atmetęs; kāmān — materialius juslinių malonumų siekius; yaḥ — kas; sarvān — visus; pumān — žmogus; carati — gyvena; niḥspṛhaḥ — be troškimų; nirmamaḥ — be nuosavybės jausmo; nirahaṅkāraḥ — be klaidingos savimonės; saḥ — jis; śāntim — visišką ramybę; adhigacchati — pasiekia.
Vertimas
Kas atsisakė noro tenkinti jusles, gyvena neturėdamas troškimų, visiškai atsikratė nuosavybės jausmo ir neturi klaidingos savimonės – tik tas pasieks tikrą ramybę.
Komentaras
Neturėti troškimų – tai nesiekti to, kas teikia juslinį pasitenkinimą. Kitaip sakant, tikrasis troškimų nebuvimas – tai troškimas įsisąmoninti Kṛṣṇą. Tobulą Kṛṣṇos sąmonės pakopą pasiekė tas, kuris suvokė savo tikrąją padėtį – suprato, kad yra amžinas Kṛṣṇos tarnas, klaidingai nelaiko savęs materialiu kūnu ir neklysta manydamas, kad kažkas šiame pasaulyje jam priklauso. Pasiekusieji šią tobulumo pakopą žino, kad viskas reikalinga Kṛṣṇai patenkinti, nes Jis – visa ko savininkas. Pataikaudamas savo jutimams Arjuna nenorėjo kautis, tačiau kai visiškai įsisąmonino Kṛṣṇą, jis stojo į mūšį, nes Kṛṣṇa pageidavo kautynių. Kautis dėl savęs karys nenorėjo, bet vardan Kṛṣṇos Arjuna kovėsi kaip tiktai sugebėjo. Tikrasis troškimų nebuvimas – tai siekimas patenkinti Kṛṣṇą, o ne dirbtinės pastangos užgniaužti troškimus. Gyvoji esybė negali neturėti norų ir būti bejausmė – ji turi kokybiškai transformuoti troškimus. Žmogus, neturintis materialių troškimų, iš tikrųjų žino, kad viskas priklauso Kṛṣṇai (iśāvāsyam idaṁ sarvam), todėl jis į nieką nereiškia nuosavybės teisių. Toks transcendentinis žinojimas grindžiamas savęs pažinimu, t.y. tobulu žinojimu, kad kiekviena gyvoji esybė dvasinio identiškumo prasme yra amžina neatskiriama Kṛṣṇos dalelė, todėl pagal savo padėtį niekada neprilygs Kṛṣṇai ir Jo nepranoks. Toks Kṛṣṇos sąmonės supratimas yra fundamentalus tikrosios ramybės principas.