LT/BG 10.2
Tekstas 2
- na me viduḥ sura-gaṇāḥ
- prabhavaṁ na maharṣayaḥ
- aham ādir hi devānāṁ
- maharṣīṇāṁ ca sarvaśaḥ
Pažodinis vertimas
na — niekada; me — Mano; viduḥ — žino; sura-gaṇāḥ — pusdieviai; prabhavam — kilmę, turtus ir galybę; na — niekada; mahā-ṛṣayaḥ — didieji išminčiai; aham — Aš esu; ādiḥ — pradžia; hi — tikrai; devānām — pusdievių; mahā-ṛṣīṇām — didžiųjų išminčių; ca — taip pat; sarvaśaḥ — visais atžvilgiais.
Vertimas
Nei pusdievių pulkai, nei didieji išminčiai nežino Mano kilmės, turtų ir galybės, nes kad ir kaip žvelgsi, Aš esu pusdievių ir išminčių pradžia.
Komentaras
„Brahma-saṁhitoje“ teigiama, kad Viešpats Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Viešpats. Nėra už Jį didingesnio, Jis – visų priežasčių priežastis. Šiame posme Pats Viešpats pareiškia, kad Jis – visų pusdievių ir išminčių priežastis. Net pusdieviai ir didieji išminčiai negali pažinti Kṛṣṇos, negali suprasti Kṛṣṇos vardo, suvokti Jo asmenybės, o ką jau kalbėti apie šios menkutės planetos vadinamuosius mokslininkus? Niekas nesuvokia, kodėl Aukščiausiasis Dievas nužengia lyg paprastas žmogus ir atlieka Savo stebuklingus, antžmogiškus žygius. Žinotina, erudicija nėra būtina sąlyga norint suvokti Kṛṣṇą. Jo suvokti nepavyko net ir pusdieviams bei išminčiams, kurie bandė pažinti Kṛṣṇą spekuliatyviais samprotavimais. „Śrīmad- Bhāgavatam“ irgi aiškiai sakoma, kad net didieji pusdieviai neįstengia pažinti Aukščiausiojo Dievo Asmens. Jų mintis tepakyla tiek, kiek leidžia netobulos juslės, ir prieina priešingą sampratą – impersonalizmą, kurio objektas – kažkas, kam trys materialios gamtos guṇos nėra suteikusios išraiškos; arba dar – spekuliatyvių samprotavimų pagalba jie gali kažin ką išgalvoti, tačiau tokiais paikais samprotavimais neįmanoma pažinti Kṛṣṇos.
Norintiems pažinti Absoliučią Tiesą Viešpats posme daro užuominą: „Štai Aš – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Aš esu Aukščiausiasis.“ Tai reikia žinoti. Nors neįmanoma perprasti nesuvokiamo Viešpaties Jam asmeniškai apsireiškus – Jis egzistuoja. Iš tiesų Kṛṣṇą, kuris yra amžinas, kupinas palaimos ir žinojimo, galime pažinti gilindamiesi į Jo žodžius „Bhagavad-gītoje“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“. Dievą, kaip valdančiąją jėgą ar beasmenį Brahmaną gali suvokti ir tie, kuriuos valdo žemesnė Viešpaties energija, tačiau nepasiekus transcendentinės padėties, Dievo Asmens pažinti neįmanoma.
Kadangi daugelis žmonių neįstengia suvokti, kas yra Kṛṣṇa ir kokia Jo tikroji padėtis, iš nepriežastinės Savo malonės Jis nužengia parodyti Savo palankumą spekuliatyviems mąstytojams. Nors Aukščiausiojo Viešpaties žygiai yra antžmogiški, vis tiek tie mąstytojai, įtakojami teršiamo materialios energijos poveikio, mano, kad beasmenis Brahmanas yra Aukščiausiasis. Tik bhaktai, visiškai atsidavę Aukščiausiajam Viešpačiui, Aukščiausiojo Asmens malone gali suprasti, kad Aukščiausiasis Viešpats yra Kṛṣṇa. Viešpaties bhaktai nesidomi impersonalia Dievo kaip beasmenio Brahmano sąvoka, jų tikėjimas ir pasiaukojimas leidžia jiems išsyk atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui, ir nepriežastinė Kṛṣṇos malonė suteikia jiems galimybę suvokti Kṛṣṇą. Niekas kitas pažinti Jo negali. Net ir didieji išminčiai yra vieningos nuomonės: „Kas yra ātmā, kas yra Aukščiausiasis? Tasai, kurį mes turime garbinti.“