LT/BG 10.4-5
Tekstai 4-5
- buddhir jñānam asammohaḥ
- kṣamā satyaṁ damaḥ śamaḥ
- sukhaṁ duḥkhaṁ bhavo ’bhāvo
- bhayaṁ cābhayam eva ca
- ahiṁsā samatā tuṣṭis
- tapo dānaṁ yaśo ’yaśaḥ
- bhavanti bhāvā bhūtānāṁ
- matta eva pṛthag-vidhāḥ
Pažodinis vertimas
buddhiḥ — intelektas; jñānam — žinojimas; asammohaḥ — abejonių nebuvimas; kṣamā — atlaidumas; satyam — teisingumas; damaḥ — juslių valdymas; śamaḥ — proto valdymas; sukham — laimė; duḥkham — kančia; bhavaḥ — gimimas; abhāvaḥ — mirtis; bhayam — baimė; ca — taip pat; abhayam — bebaimiškumas; eva — taip pat; ca — ir; ahiṁsā — prievartos atsisakymas; samatā — pusiausvyra; tuṣṭiḥ — pasitenkinimas; tapaḥ — askezė; dānam — labdara; yaśaḥ — šlovė; ayaśaḥ — nešlovė; bhavanti — atsirado; bhāvāḥ — prigimtys; bhūtānām — gyvųjų esybių; mattaḥ — iš Manęs; eva — tikrai; pṛthak-vidhāḥ — skirtingų rūšių.
Vertimas
Intelektą, žinojimą, abejonių ir iliuzijos nebuvimą, atlaidumą, teisingumą, juslių ir proto valdymą, laimę ir kančią, gimimą ir mirtį, baimę ir bebaimiškumą, prievartos atsisakymą, pusiausvyrą, pasitenkinimą, asketiškumą, labdaringumą, šlovę ir nešlovę – visas tas įvairiausias gyvųjų būtybių savybes sukūriau Aš vienas.
Komentaras
Geras ir blogas gyvųjų esybių savybes sukūrė Kṛṣṇa. Jos ir apibūdintos šiuose posmuose.
Intelektas – tai sugebėjimas teisingai įvertinti dalykus, o žinojimas – tai sugebėjimas suprasti, kas yra dvasia ir kas – materija. Įprastinis išsimokslinimas, gautas universitetuose, teaprėpia materiją, todėl „Bhagavad-gītā“ jo nelaiko žinojimu. Žinojimas – tai sugebėjimas skirti dvasią nuo materijos. Šiuolaikinis švietimas nepateikia žinių apie dvasią, jo objektas – materijos pradmenys ir kūno poveikiai. Todėl akademinės žinios nėra pilnavertės.
Pasiekti asammohą, išsivaduoti iš abejonių ir iliuzijos, tegali ryžtingas ir transcendentinę filosofiją suprantantis žmogus. Jis lėtai, bet užtikrintai atsikrato iliuzijos. Nevalia niekuo aklai tikėti – viską reikia rūpestingai ir apdairiai pasverti. Žmogus privalo ugdyti kṣamą – pakantumą ir atlaidumą, jis turi pakęsti ir atleisti nereikšmingus įžeidimus. Satyam, teisingumas – tai sugebėjimas žmonių labui pateikti tiesą tokią, kokia ji yra. Jos nevalia iškreipti. Visuomeniniai papročiai reikalauja sakyti tiesą tik tuo atveju, jeigu ji maloni kitiems. Bet tai nėra teisingumas. Teisybę reikia sakyti tiesiai ir atvirai, kad kiti sužinotų, kokia tikroji padėtis. Kai vagis vadinamas vagimi, ir apie tai, kad jis vagis, perspėjami kiti žmonės, tai ir yra teisybė. Nors tiesa kartais yra nemaloni, jos slėpti nedera. Teisingumas reikalauja, kad visų labui faktai būtų pateikiami tikri. Taip apibūdinama tiesos sąvoka.
Juslių valdymas reiškia, kad juslės neturėtų būti naudojamos nebūtinam asmeniniam pasitenkinimui. Tenkinti normalius poreikius nedraudžiama, tačiau nebūtinų juslinių malonumų siekimas stabdo dvasinį tobulėjimą. Todėl jusles tenkinti reikia su saiku. Tai pasakytina ir apie protą. Jo atitraukimas nuo nereikalingų minčių vadinamas śama. Negalima švaistyti laiko, galvojant tik apie tai, kaip užsidirbti pinigų. Galvoti vien apie pinigus – neteisingas proto sugebėjimų panaudojimas. Protą turėtume panaudoti, kad suprastume, kas visų svarbiausia žmogui, ir tai reikia padaryti taip, kaip moko autoritetai. Sugebėjimą mąstyti reikėtų ugdyti bendraujant su autoritetingais šventraščių žinovais, šventaisiais, dvasiniais mokytojais bei aukšto mąstymo asmenybėmis. Sukham, malonumas ir laimė, mums visada turėtų būti tai, kas padeda gilinti dvasines Kṛṣṇos sąmonės žinias. O tai, kas nepalanku Kṛṣṇos sąmonei plėtoti, turėtume vertinti kaip skausmo ir kančios šaltinį. Visa, kas padeda ugdyti Kṛṣṇos sąmonę, reikia sveikinti, o visa, kas trukdo – atmesti.
Bhava, gimimas, priskirtinas kūnui. O dėl sielos, tai ji nei gimsta, nei miršta – mes jau aptarėme tai „Bhagavad-gītos“ pradžioje. Sąvokos „gimimas“ ir „mirtis“ taikomos įsikūnijimui materialiame pasaulyje pažymėti. Baimė atsiranda todėl, kad mums kelia nerimą ateitis. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus nieko nebijo, nes jo veikla laiduoja jam sugrįžimą į dvasinį dangų – namo, atgal pas Dievą. Tad jo ateitis labai šviesi. Tačiau kiti nežino, kas jų laukia, koks bus jų kitas gyvenimas. Todėl juos nuolat kankina nerimas. Jei norime jo atsikratyti, stenkimės suprasti Kṛṣṇą ir visada jį prisiminti. Taip mes atsikratysime visų baimių. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (11.2.37) pasakyta: bhayaṁ dvitīyābhiniveśataḥ syāt, – baimės priežastis yra pasinėrimas į iliuzinę energiją. Tačiau tiems, kurie nepavaldūs iliuzinei energijai ir įsitikino, jog jie – ne materialūs kūnai, o Aukščiausiojo Dievo Asmens dvasinės dalelės, todėl transcendentaliai tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui, tiems nėra ko bijoti. Jų ateitis labai šviesi. Baimė – tai būsena žmonių, neturinčių Kṛṣṇos sąmonės. Abhayam, bebaimiškumas, pasiekiamas tiktai tam, kuris įsisąmonino Krsną.
Ahiṁsā, prievartos atsisakymas, reiškia, kad nereikia daryti to, kas kitam sukeltų sumaištį ar skausmą. Daugelio politikų, sociologų, filantropų etc. žadėtos materialios priemonės beveik neduoda teigiamų rezultatų, nes nei politikai, nei filantropai neturi transcendentinio matymo, jie net nežino, kas iš tiesų naudinga žmonių visuomenei. Ahiṁsā reiškia, jog reikia išmokti panaudoti visas žmogaus kūno galimybes. Žmogaus kūnas – dvasiniam pažinimui skirtas instrumentas, todėl bet koks su dvasiniu pažinimu nesuderinamas žingsnis ar poelgis jau yra prievarta kūno atžvilgiu. Tai, kas priartina dvasinę visų žmonių laimę, vadinasi prievartos atsisakymu.
Samatā, pusiausvyra, nurodo prisirišimo ir pasibjaurėjimo nebuvimą. Negerai ir labai prie ko prisirišti, ir labai nuo ko atsiriboti. Materialų pasaulį reikėtų suvokti nesižavint ir nesibjaurint juo. Turėtume sveikinti tai, kas palanku Kṛṣṇos sąmonės praktikai, ir atmesti tai, kas jai trukdo. Tai ir yra samatā, pusiausvyra. Įsisąmoninęs Kṛṣṇą žmogus nei ką atmeta, nei ką sveikina, viską vertindamas pagal tai, ar tai naudinga Kṛṣṇos sąmonės praktikai.
Tuṣṭi, pasitenkinimas, reiškia, kad nedera be reikalo švaistyti energijos ir be saiko kaupti materialius turtus. Reikia pasitenkinti tuo, kas gaunama Aukščiausiojo Viešpaties malone – tatai vadinasi pasitenkinimas. Tapas reiškia askezę. Vedos pateikia daug taisyklių, kurios su ja tiesiogiai susijusios, pavyzdžiui, nurodymas keltis anksti ryte ir apsiplauti. Kai kada anksti atsikelti nelengva, tačiau tapas ir yra savanoriškas sunkumų įveikimas. Be to, Vedos nurodo, kad reikia pasninkauti tam tikromis mėnesio dienomis. Gali ir nebūti noro pasninkauti, tačiau jeigu pasiryžtama daryti pažangą įsisavinant Kṛṣṇos sąmonės mokslą, reikia iškęsti ir rekomenduojamus fizinius sunkumus. Bet nereikia badauti, kai nebūtina arba kai badavimas prieštarauja Vedų priesakams. Nevalia badauti politiniais tikslais. „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad toks badavimas padiktuotas neišmanymo, o veikla, paskatinta neišmanymo ar aistros, nepadeda dvasiškai tobulėti. Tuo tarpu dorybės guṇos paskatinti veiksmai daro mus tobulesnius, todėl pasninkavimas pagal Vedų priesakus padeda įgyti dvasinį žinojimą.
O dėl labdaros, tai pusę savo pajamų reikėtų paaukoti kokiems nors kilniems tikslams. Kas yra kilnus tikslas? Kilnu tai, kas atliekama vadovaujantis Kṛṣṇos sąmonės reikalavimais. Toks darbas ne tik kilnus, bet ir pats kilniausias. Kadangi Pats Kṛṣṇa – gėris, tai ir su Juo susijusi veikla kilni. Taigi šalpa teiktina tam, kuris yra įsijungęs į Kṛṣṇos sąmonę. Pasak Vedų raštų, šelpti reikia brahmanus. Šios taisyklės laikomasi ir dabar, nors ne visiškai taip, kaip to reikalauja Vedos. Kodėl nurodoma aukoti brahmanams? Todėl, kad jie dirba kilnų darbą – plėtoja dvasinį žinojimą. Visą savo gyvenimą brahmanas turėtų skirti Brahmanui pažinti. Brahma jānātīti brāhmaṇaḥ: brahmanas yra tas, kuris pažino Brahmaną. Tad brahmanus reikia šelpti, nes jie atlieka aukščiausią dvasinę tarnystę ir neturi laiko užsidirbti pragyvenimui. Vedų raštai ragina teikti labdarą ir tiems, kurie davė atsižadėjimo įžadus – sannyāsiams. Sannyāsiai į kiekvienas duris išmaldos beldžiasi ne dėl pinigų, o misionieriškais tikslais. Jie beldžiasi į kiekvienas duris ir žadina šeimos žmones iš neišmanymo snaudulio. Kadangi per šeimos rūpesčius žmonės pamiršta tikrąjį gyvenimo kelią – žadinti savyje Kṛṣṇos sąmonę, sannyāsių užduotis kaip elgetoms lankyti šeimos žmones ir skatinti juos įsisąmoninti Kṛṣṇą. Vedose pasakyta, kad žmogus turi pabusti ir padaryti tai, kas jam skirta padaryti turint žmogaus gyvybės formą. Sannyāsiai skleidžią šį žinojimą, taigi šalpa teiktina tiems, kurie davė atsižadėjimo įžadus, brahmanams arba kitiems kilniems tikslams, o ne kvailystėms.
Kas yra šlovė (yaśas), galime suvokti pagal Viešpaties Caitanyos pateiktą apibrėžimą: žmogų šlovė apgaubia tada, kai jis pagarsėja kaip didis bhaktas. Tokia šlovė – tikroji. Jei žmogus pagarsėja pažanga Kṛṣṇos sąmonės srityje, tai jis iš tikrųjų garsus. Kas nepatyrė tokios šlovės – šlovės nepažino.
Minėtosios savybės būdingos įvairiose visatos vietose gyvenantiems žmonėms ir pusdieviams. Kitose planetose taip pat egzistuoja daugybė žmogaus išvaizdos būtybių, kurios pasižymi tokiomis savybėmis. Kṛṣṇa sukuria šias savybes, bet norintis pažengti Kṛṣnos sąmonės srityje privalo pats jas ugdytis. Pasiaukojamai tarnaujantis Aukščiausiajam Viešpačiui išsiugdo visas kilniausias savybes – taip sutvarkyta Aukščiausiojo Viešpaties.
Iš Kṛṣṇos kyla visa, kas yra gera ar bloga. Materialiame pasaulyje niekas iš niekur neatsiranda, jeigu to neturi Kṛṣṇa. Tai žinojimas; nors mes ir žinome, kad egzistuoja daiktų įvairovė, turime suvokti, jog viskas kyla iš Kṛṣṇos.