LT/BG 13.34
Tekstas 34
- yathā prakāśayaty ekaḥ
- kṛtsnaṁ lokam imaṁ raviḥ
- kṣetraṁ kṣetrī tathā kṛtsnaṁ
- prakāśayati bhārata
Pažodinis vertimas
yathā — kaip; prakāśayati — apšviečia; ekaḥ — viena; kṛtsnaṁ — visą; lokam — visatą; imam — šią; raviḥ — saulė; kṣetram — šį kūną; kṣetrī — siela; tathā — lygiai taip; kṛtsnam — visą; prakāśayati — apšviečia; bhārata — o Bharatos sūnau.
Vertimas
O Bharatos sūnau, kaip viena saulė apšviečia visą mūsų visatą, taip ir kūne esanti viena gyvoji esybė sąmone apšviečia visą kūną.
Komentaras
Sąmonę aiškina įvairiausios teorijos. Šiame „Bhagavad- gītos“ posme pateiktas saulės ir jos šviesos pavyzdys. Kaip saulė iš vienos vietos šviesdama nutvieskia visą visatą, taip ir maža dalelė – dvasinė siela, nors ir glūdi širdyje, sąmone apšviečia visą kūną. Taigi sąmonė yra sielos buvimo įrodymas, lygiai kaip saulės šviesa – saulės. Kol siela kūne, tol kūnas turi sąmonę, o kai siela iš jo išeina, užgesta ir sąmonė. Tai lengvai suvokia bet koks protingas žmogus. Taigi sąmonė nėra materijos elementų jungimosi padarinys. Ji – gyvosios esybės požymis. Nors kokybiškai gyvosios esybės sąmonė ir prilygsta aukščiausiajai sąmonei, jos sąmonė nėra aukščiausia, nes vieno konkretaus kūno sąmonė neapima kitų kūnų. Tačiau visuose kūnuose glūdinti Supersiela, individualios sielos draugas, Savo sąmone aprėpia visus kūnus. Ši savybė aukščiausiąją sąmonę ir skiria nuo individualios.