LT/BG 2.64
Tekstas 64
- रागद्वेषविमुक्तैस्तु विषयानिन्द्रियैश्चरन् ।
- आत्मवश्यैर्विधेयात्मा प्रसादमधिगच्छति ॥६४॥
- rāga-dveṣa-vimuktais tu
- viṣayān indriyaiś caran
- ātma-vaśyair vidheyātmā
- prasādam adhigacchati
Pažodinis vertimas
rāga — iš potraukio; dveṣa — iš pasibjaurėjimo; vimuktaiḥ — išsivadavusio; tu — tačiau; viṣayān — juslių objektų; indriyaiḥ — juslėmis; caran — veikdamas; ātma-vaśyaiḥ — tas, kuris kontroliuoja; vidheya-ātmā — besilaikantis laisvę reguliuojančių principų; prasādam — Viešpaties malonę; adhigacchati — pasiekia.
Vertimas
O kas, nesaistomas potraukio ar pasibjaurėjimo, gali valdyti jusles, laikydamasis principų, reguliuojančių laisvę, tas gali pelnyti visišką Viešpaties malonę.
Komentaras
Jau buvo aiškinta, kad jusles galima išoriškai valdyti kokiu nors dirbtiniu metodu, tačiau jeigu juslės transcendentiškai netarnauja Viešpačiui, visada lieka galimybė vėl nupulti. Nors tvarią Kṛṣṇos sąmonę pasiekęs žmogus ir gali atrodyti esąs juslinio lygio, tačiau jis neturi potraukio juslinei veiklai, nes įsisąmonino Kṛṣṇą. Vienintelis tokio žmogaus rūpestis – patenkinti Kṛṣṇą, daugiau jis nieko nesiekia. Todėl jis yra transcendentinis potraukio ar pasibjaurėjimo atžvilgiu. Jei tik Kṛṣṇa pageidauja, bhaktas gali atlikti viską, kas įprastiniu požiūriu nepageidautina, o jeigu Kṛṣṇa nenori, jis nedarys ir to, kas paprastai teikia jam pasitenkinimą. Todėl jis pats sprendžia veikti ar neveikti, nes jis vykdo tik Kṛṣṇos nurodymus. Tokia sąmonė – nepriežastinės Viešpaties malonės išraiška. Bhaktas gali ją pasiekti, net jei vis dar trokštų veikti juslių lygmenyje.