LT/BG 5

Revision as of 08:00, 28 June 2018 by Vanibot (talk | contribs) (Vanibot #0019: LinkReviser - Revised links and redirected them to the de facto address when redirect exists)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)



Prabhupados komentarus galite rasti paspaudę ant teksto nuorodos

Tekstas 5.1: Arjuna tarė: O Kṛṣṇa, pirma Tu liepi man atsižadėti veiklos, o vėliau patari pasiaukojus veikti. Būki maloningas ir dabar aiškiai man pasakyk, kuris šių dviejų kelių geresnis?

Tekstas 5.2: Dievo Asmuo atsakė: Ir veiklos atsižadėjimas, ir veikla su pasiaukojimu padeda išsivaduoti. Vis dėlto geriau dirbti pasiaukojant Viešpačiui, negu atsižadėti darbo.

Tekstas 5.3: Kas nei trokšta savo veiklos vaisių, nei jais bjaurisi, tas visada atsižadėjęs. Toks žmogus, išvengęs visų priešybių, lengvai sutrauko materijos pančius ir visiškai išsivaduoja, o tvirtaranki Arjuna.

Tekstas 5.4: Tik neišmanėliai kalba, kad pasiaukojimo tarnystė [karma-yoga] skiriasi nuo analitinio materialaus pasaulio tyrinėjimo [sāṅkhyos]. Tikrai išmintingi sako, kad tas, kuris ryžtingai stoja į vieną iš tų kelių, pasiekia abiejų rezultatus.

Tekstas 5.5: Kas žino, kad analitinio tyrinėjimo priemonėmis pasiektą padėtį galima laimėti ir pasiaukojimo tarnyste, ir todėl supranta, kad analitinis tyrinėjimas ir pasiaukojimo tarnystė yra to paties lygio, tas mato dalykus tokius, kokie jie yra.

Tekstas 5.6: Jei žmogus su pasiaukojimu netarnauja Viešpačiui, jis netaps laimingas vien atsižadėdamas veiklos. Tuo tarpu išmintingasis, atsidėjęs pasiaukojimo tarnystei, netrukus pasiekia Aukščiausiąjį.

Tekstas 5.7: Kas dirba su pasiaukojimu, kieno sąmonė tyra ir kas valdo protą bei jusles, tas brangus visiems, ir visi jam brangūs. Nors jis nuolatos veikia, toks žmogus niekados nesusipančioja.

Tekstai 5.8-9: Dieviškos sąmonės žmogus, nors jis mato, girdi, liečia, uodžia, valgo, juda, miega ir kvėpuoja, visada vidujai supranta, kad iš tiesų ničnieko neveikia, nes kalbėdamas, tuštindamasis ar pasisotindamas, atsimerkdamas ar užsimerkdamas, jis žino, kad tai tik materialios juslės sąveikauja su savo objektais, o pats jis yra nuošalyje.

Tekstas 5.10: Kas be prisirišimo atlieka savo pareigą, rezultatus paskirdamas Aukščiausiajam Viešpačiui, tas nesusitepa nuodėme. Jis kaip lotoso lapas, kurio nepermerkia vanduo.

Tekstas 5.11: Yogai, atmetę prisirišimus, veikia kūnu, protu, intelektu ir net juslėmis vien tam, kad apsivalytų.

Tekstas 5.12: Ištikima ir pasiaukojusi siela pasiekia nesudrumsčiamą ramybę, nes aukoja Man visus savo veiklos vaisius. Tuo tarpu žmogus, nesusijungęs su Dievu ir godžiai siekiantis savo darbo vaisių, susipainioja.

Tekstas 5.13: Kai įkūnyta gyvoji būtybė suvaldo savąją prigimtį ir mintimis atsižada veiklos, ji laiminga gyvena devynerių vartų mieste [materialiame kūne] ir nei pati veikia, nei priverčia veikti kitus.

Tekstas 5.14: Įkūnyta dvasia – miesto, kuris vadinasi kūnas, valdovė – nei pati veikia, nei skatina veikti žmones, nei sukuria veiklos vaisius. Visą tai atlieka materialios gamtos guṇos.

Tekstas 5.15: Aukščiausiasis Viešpats neatsako nei už nuodėmingus, nei už doringus gyvųjų būtybių poelgius. Vis dėlto kūne įkalintas būtybes klaidina neišmanymas, kuris užgožia jų tikrąjį žinojimą.

Tekstas 5.16: Tačiau kai žmogų nutvieskia žinojimas, išsklaidantis neišmanymą, jam viskas atsiveria – taip dieną viską apšviečia saulė.

Tekstas 5.17: Kai savo intelektą, protą ir tikėjimą žmogus sutelkia į Aukščiausiąjį ir Jame atranda prieglobstį, visiško žinojimo dėka išnyksta visi jo nuogąstavimai ir jis tiesiausiu keliu eina išsivaduoti.

Tekstas 5.18: Nuolankūs išminčiai tikro žinojimo dėka vienodai žvelgia į mokytą romų brahmaną, į karvę, dramblį, šunį bei šunėdą [neliečiamąjį].

Tekstas 5.19: Tie, kurių protas įgavo vienodumą ir pusiausvyrą, jau įveikė gimimą ir mirtį. Jie, kaip ir Brahmanas, neturi trūkumų, todėl jau yra Jame.

Tekstas 5.20: Kas nedžiūgauja, kai atsitinka kas nors malonaus, ir nesielvartauja patyręs nemalonumus, kieno intelektas nukreiptas į savąjį „aš“, kas neklysta ir pažino mokslą apie Dievą – tas jau pasiekė transcendenciją.

Tekstas 5.21: Išvaduoto žmogaus nevilioja materialūs jusliniai malonumai. Jis visada yra apimtas transo, semdamasis džiaugsmo vidujai. Taip save pažinusi asmenybė patiria beribę laimę, nes ji susitelkusi į Aukščiausiąjį.

Tekstas 5.22: Išmintingas žmogus apeina kančių židinius, kurie atsiveria susilietus su materialiom juslėm. O Kuntī sūnau, šie malonumai turi ir pradžią, ir pabaigą, todėl išminčius juose neieško džiaugsmo.

Tekstas 5.23: Jeigu dar būdamas šiame kūne žmogus sugeba iškęsti materialių juslių poreikius ir pažaboti savo troškimų bei pykčio jėgą, jis gyvena teisingai ir jau šiame pasaulyje yra laimingas.

Tekstas 5.24: Kas laimingas vidujai, kas veiklus ir semiasi džiaugsmo savyje ir kas žvelgia savo vidun, tas išties tobulas mistikas. Jis išsivaduoja patirdamas Aukščiausiajį ir galiausiai Jį pasiekia.

Tekstas 5.25: Tie, kurie pakilo virš priešybių, kurias gimdo dvejonės, kurių protas atgręžtas vidun, kurie visada triūsia visų gyvųjų būtybių labui ir yra be nuodėmės, išsivaduoja patirdami Aukščiausiąjį.

Tekstas 5.26: Kas neturi pykčio ir įveikė visus materialius troškimus, kas suvokė ir sudrausmino save, kas nuolat siekia tobulumo, tas netrukus išsivaduos, patirdamas Aukščiausiąjį.

Tekstai 5.27-28: Išsivaduoti siekiąs transcendentalistas atsiriboja nuo išorinių juslių objektų, žvilgsnį sukaupia tarp antakių, šnervėse sulaiko įkvėpimą ir iškvėpimą. Taip valdydamas protą, jusles ir intelektą, jis atsikrato troškimų, baimės ir pykčio. Kas visada yra tokio būvio, tas neabejotinai išsivadavęs.

Tekstas 5.29: Kas visiškai įsisąmonino Mane, žinodamas, kad Man skirti visų aukų ir askezių rezultatai, kad Aš esu visų planetų bei pusdievių Aukščiausiasis Viešpats ir visų gyvųjų esybių draugas, linkintis joms gera, to nebekankina materialios negandos.