LT/BG 1.32-35
Tekstai 32-35
- किं नो राज्येन गोविन्द किं भोगैर्जीवितेन वा ।
- येषामर्थे काङ्क्षितं नो राज्यं भोगाः सुखानि च ॥३२॥
- त इमेऽवस्थिता युद्धे प्राणांस्त्यक्त्वा धनानि च ।
- आचार्याः पितरः पुत्रास्तथैव च पितामहाः ॥३३॥
- मातुलाः श्वशुराः पौत्राः श्यालाः सम्बन्धिनस्तथा ।
- एतान्न हन्तुमिच्छामि घ्नतोऽपि मधुसूदन ॥३४॥
- अपि त्रैलोक्यराज्यस्य हेतोः किं नु महीकृते ।
- निहत्य धार्तराष्ट्रान्नः का प्रीतिः स्याज्जनार्दन ॥३५॥
- kiṁ no rājyena govinda
- kiṁ bhogair jīvitena vā
- yeṣām arthe kāṅkṣitaṁ no
- rājyaṁ bhogāḥ sukhāni ca
- ta ime ’vasthitā yuddhe
- prāṇāṁs tyaktvā dhanāni ca
- ācāryāḥ pitaraḥ putrās
- tathaiva ca pitāmahāḥ
- mātulāḥ śvaśurāḥ pautrāḥ
- śyālāḥ sambandhinas tathā
- etān na hantum icchāmi
- ghnato ’pi madhusūdana
- api trailokya-rājyasya
- hetoḥ kiṁ nu mahī-kṛte
- nihatya dhārtarāṣṭrān naḥ
- kā prītiḥ syāj janārdana
Pažodinis vertimas
kim — ko verta; naḥ — mums; rājyena — karalystė; govinda — o Kṛṣṇa; kim — koks; bhogaiḥ — malonumas; jīvitena — gyvenant; vā — arba; yeṣām — kurių; arthe — labui; kāṅkṣitam — trokštama; naḥ — mūsų; rājyam — karalystė; bhogāḥ — materialūs malonumai; sukhāni — visiška laimė; ca — taip pat; te — visi jie; ime — šie; avasthitāḥ — esantys; yuddhe — šiame mūšio lauke; prāṇān — gyvybes; tyaktvā — atiduodantys; dhanāni — turtus; ca — taip pat; ācāryāḥ — mokytojai; pitaraḥ — tėvai; putrāḥ — sūnūs; tathā — o taip pat; eva — tikrai; ca — taip pat; pitāmahāḥ — seneliai; mātulāḥ — dėdės iš motinos pusės; śvaśurāḥ — uošviai; pautrāḥ — vaikaičiai; śyālāḥ — svainiai; sambandhinaḥ — giminaičiai; tathā — o taip pat; etān — visus juos; na — niekada; hantum — nužudyti; icchāmi — noriu aš; ghnataḥ — nužudytas; api — netgi; madhusūdana — o demono Madhu nugalėtojau (Kṛṣṇa); api — net jeigu; trai-lokya — trijų pasaulių; rājyasya — karalystės; hetoḥ — mainais; kim nu — nekalbant jau; mahī-kṛte — žemės labui; nihatya — nužudžius; dhārtarāṣṭrān — Dhṛtarāṣṭros sūnus; naḥ — mūsų; kā — koks; pritiḥ — džiaugsmas; syāt — bus; janārdana — o visų gyvųjų esybių globėjau.
Vertimas
O Govinda, ko verta karalystė, laimė, o ir pats gyvenimas, jei visi, dėl kurių to vertėtų geisti, išsirikiavo šiame kautynių lauke? O Madhusūdana, kodėl turėčiau linkėti mirties priešais stovintiems mokytojams, tėvams, sūnums, seneliams, dėdėms, uošviams, svainiams bei kitiems giminaičiams, pasiryžusiems aukoti savo gyvybes ir turtus, net jeigu ir pats žūčiau nuo jų rankos? O visų gyvųjų esybių globėjau, negaliu su jais kautis, net jei mainais už tai pelnyčiau tris pasaulius, o ką jau kalbėti apie šią žemę. Kokį džiaugsmą gali suteikti mums Dhṛtarāṣṭros sūnų žudynės?
Komentaras
Arjuna kreipėsi į Viešpatį Kṛṣṇą – „Govinda“, nes karvėms ir jausmams Kṛṣṇa – džiaugsmo objektas. Kreipdamasis tokiu giliaprasmiu žodžiu, Arjuna tarsi parodo, kad Krsna supranta, kas numaldys jo jausmus. Govinda neprivalo tenkinti mūsų jausmų, bet jeigu mes stengsimės tenkinti Jo jausmus, tuo pačiu pasitenkinsime ir patys. Materialiame gyvenime kiekvienas geidžia juslinių malonumų ir nori, kad Dievas pildytų jo įgeidžius. Viešpats pildo gyvųjų esybių troškimus pagal jų nuopelnus, o ne pagal pageidavimus. Jeigu pasirenkamas priešingas kelias, stengiamasi tenkinti Govindos jausmus, nesiekiant tenkinti savųjų – tada Govindos malone išsipildo visi gyvosios esybės troškimai. Stiprią Arjunos meilę bendruomenei ir šeimos nariams, kas ryšku posme, iš dalies lemia suprantama užuojauta artimiesiems. Todėl jis dar nepasiruošęs kovai. Kiekvienas nori pasipuikuoti savo turtais prieš draugus ir gimines, tad Arjuna ir nuogąstauja, kad giminaičiams bei draugams kritus kautynių lauke, po pergalės nebus su kuo pasidalyti kovos laimikiu. Tai būdinga materialiai gyvensenai mintis. Tačiau transcendentinis gyvenimas pagrįstas kitais principais. Kadangi bhaktas siekia patenkinti Viešpaties norus, jis, Viešpačiui panorėjus, sutiks valdyti didžiausius turtus, kad Jam pasitarnautų, o jeigu Viešpats nenorės, jis nepriims nė skatiko. Arjuna netroško savo artimųjų mirties, ir vis dėlto, jeigu jie turėjo žūti, jis pageidavo, kad Kṛṣṇa nužudytų juos Savo rankomis. Tuomet Arjuna dar nežinojo, kad Kṛṣṇa jau pasmerkė juos myriop dar prieš įžengiant į kautynių lauką, kad iš jo tereikalaujama tapti įrankiu Kṛṣṇos rankose. Tai atskleidžia tolimesni skyriai. Arjuna, Viešpaties bhaktas iš prigimties, nenori keršyti savo niekšingiems pusbroliams ir broliams, bet pagal Viešpaties numatymą jie turėjo žūti. Viešpaties bhaktas nekeršija skriaudėjui, bet Viešpats neatleidžia niekšams net ir mažiausios bhaktui padarytos skriaudos. Viešpats atleis žmogui, nusikaltusiam Jam asmeniškai, tačiau niekuomet neatleis tam, kuris kenkia Jo bhaktams. Taigi nors Arjuna ir buvo linkęs atleisti nenaudėliams, Viešpats nusprendė juos nužudyti.