LT/BG 10.27

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 27

उच्चैःश्रवसमश्वानां विद्धि माममृतोद्भवम् ।
ऐरावतं गजेन्द्राणां नराणां च नराधिपम् ॥२७॥
uccaiḥśravasam aśvānāṁ
viddhi mām amṛtodbhavam
airāvataṁ gajendrāṇāṁ
narāṇāṁ ca narādhipam

Pažodinis vertimas

uccaiḥśravasam — kaip Uccaiḥśravą; aśvānām — iš žirgų; viddhi — žinoki; mām — Mane; amṛta-udbhavam — gimusį plakant vandenyną; airāvatam — kaip Airāvatą; gaja-indrāṇām — iš kilmingųjų dramblių; narāṇām — iš žmonių; ca — ir; nara-adhipam — kaip karalių.

Vertimas

Žinok, kad iš žirgų Aš esu Uccaiḥśravā, kuris išniro iš vandenyno, kai tas buvo plakamas, siekiant gauti nektarą. Iš kilmingųjų dramblių Aš – Airāvata, o iš žmonių Aš – karalius.

Komentaras

Kartą dievotieji pusdieviai ir demonai (asurai) plakė vandenyną. Plakamas vandenynas išskyrė nuodus bei nektarą, ir Viešpats Śiva tuos nuodus išgėrė. Iš nektaro išniro daugybė visokių esybių, tarp jų – ir žirgas vardu Uccaiḥśravā. Iš nektaro gimė dar vienas gyvūnas, dramblys Airāvata. Abu šie gyvūnai išniro iš nektaro, tuo jie ypatingi ir todėl atstovauja Kṛṣṇai.

Tarp žmonių Kṛṣṇai atstovauja karalius. Kaip Kṛṣṇa palaiko visatą, taip ir karalius, kuris skiriamas atsižvelgiant į jo dieviškas savybes, palaiko savo karalystę. Karaliai Mahārāja Yudhiṣṭhira, Mahārāja Parīkṣitas ir Viešpats Rāma – teisiausi iš teisiausiųjų, jie nuolat rūpinosi savo pavaldinių gerove. Vedų raštuose karalius yra laikomas Dievo atstovu. Tačiau šiais laikais religiniai principai išsigimė, o monarchija smuko ir sunyko visiškai. Tačiau akivaizdu, kad anksčiau žmonės buvo laimingesni, nes juos valdė teisieji karaliai.