LT/BG 11.55
Tekstas 55
- मत्कर्मकृन्मत्परमो मद्भक्तः सङ्गवर्जितः ।
- निर्वैरः सर्वभूतेषु यः स मामेति पाण्डव ॥५५॥
- mat-karma-kṛn mat-paramo
- mad-bhaktaḥ saṅga-varjitaḥ
- nirvairaḥ sarva-bhūteṣu
- yaḥ sa mām eti pāṇḍava
Pažodinis vertimas
mat-karma-kṛt — atlikdamas darbą skirtą Man; mat-paramaḥ — laikydamas Mane Aukščiausiuoju; mat-bhaktaḥ — atlikdamas pasiaukojimo tarnystę Man; saṅga-varjitaḥ — nesusitepęs karmine veikla ir spekuliatyviais samprotavimais; nirvairaḥ — be priešiškumo; sarva-bhūteṣu — visoms gyvosioms esybėms; yaḥ — tas, kuris; saḥ — jis; mām — pas Mane; eti — ateina; pāṇḍava — Pāṇḍu sūnau.
Vertimas
Mano brangus Arjuna, kas tyrai atlieka pasiaukojimo tarnystę Man, kas nesusitepęs karmine veikla bei spekuliatyviais samprotavimais, kas darbuojasi Man, kam Aš esu aukščiausias gyvenimo tikslas ir kas yra draugiškas visoms gyvosioms būtybėms, tas tikrai ateina pas Mane.
Komentaras
Kas nori prisiartinti prie aukščiausio iš visų Dievo Asmenų Kṛṣṇalokos planetoje, kuri yra dvasiniame danguje, ir užmegzti su Aukščiausiuoju Asmeniu, Kṛṣṇa, artimą ryšį, tas turi pasinaudoti šia, Paties Aukščiausiojo pateikta formule. Todėl šis posmas laikomas „Bhagavad-gītos“ esme. „Bhagavad-gītā“ – knyga, skirta sąlygotoms sieloms, kurios gyvena materialiame pasaulyje ir siekia viešpatauti gamtoje, nieko nežinodamos apie tikrą dvasinį gyvenimą. „Bhagavad-gītos“ uždavinys – parodyti, kaip turėtume suprasti savo dvasinę būtį ir amžiną santykį su aukščiausia dvasine asmenybe, bei pamokyti, kaip sugrįžti namo, atgal pas Dievą. Posmas aiškiai nusako procesą, kuris padės pasiekti sėkmę dvasinėje veikloje – pasiaukojimo tarnystę.
Kalbant apie veiklą pažymima, kad visą savo energiją reikia nukreipti į Kṛṣṇos sąmonės veiklą. „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (2.255) teigiama:
- anāsaktasya viṣayān
- yathārham upayuñjataḥ
- nirbandhaḥ kṛṣṇa-sambandhe
- yuktaṁ vairāgyam ucyate
Žmogus teturėtų dirbti darbą, kuris siejasi su Kṛṣṇa. Toks darbas vadinasi kṛṣṇa-karma. Galima užsiimti įvairiausia veikla, tačiau nereikia prisirišti prie jos rezultato – jį reikia skirti tik Kṛṣṇai. Pavyzdžiui, žmogus gali verstis komercine veikla, tačiau turėtų ją transformuoti į Kṛṣṇos sąmonę: paskirti ją Kṛṣṇai. Jei Kṛṣṇa yra verslo savininkas, tai turi naudotis ir jo pelnu. Jei komersantui priklauso tūkstančiai tūkstančių dolerių, ir jis gali paaukoti juos Kṛṣṇai, tai šitaip jis ir turėtų pasielgti. Tokia yra veikla Kṛṣṇai. Užuot statęs didžiulį namą, kad patenkintų jusles, jis gali pastatyti puikią šventyklą Kṛṣṇai, instaliuoti joje Kṛṣṇos Dievybę ir pasirūpinti, kad Jai būtų tarnaujama taip, kaip nurodo autorizuotos knygos apie pasiaukojimo tarnystę. Visa tai yra kṛṣṇa-karma. Nereikia prisirišti prie savo darbo rezultatų, reikia aukoti juos Kṛṣṇai ir pasitenkinti prasādam – aukos Kṛṣṇai likučiais. Pastačius Kṛṣṇai didingą pastatą ir instaliavus jame Kṛṣṇos Dievybę, galima tenai ir gyventi, tačiau pastato savininku reikia laikyti Kṛṣṇą. Tai ir vadinasi Kṛṣṇos sąmonė. Kas neišgali pastatyti Kṛṣṇai šventyklos, tegu ją bent tvarko. Tokia veikla taip pat yra kṛṣṇa-karma. Galima užsiimti sodininkyste. Kas turi žemės (bent jau Indijoje kiekvienas vargšas turi nedidelį žemės sklypelį), tegu augina gėles ir jas aukoja Kṛṣṇai. Galima sodinti tulasī, labai vertinamą už jos lapelius. Tai daryti Kṛṣṇa rekomenduoja „Bhagavad-gītoje“. Patraṁ puṣpaṁ phalaṁ toyam. Kṛṣṇa nori, kad Jam aukotume lapelį, gėlę, vaisių ar truputį vandens – tokia auka Jį patenkina. Čia kalbama būtent apie tulasī lapelius. Taigi galima pasodinti tulasī ir laistyti medelį vandeniu. Šitaip tarnauti Kṛṣṇai gali net pats didžiausias vargšas. Štai keletas pavyzdžių, nurodančių kaip dirbti Kṛṣṇai.
Žodis mat-paramaḥ nurodo žmogų, kuriam bendravimas su Kṛṣṇa Jo aukščiausioje buveinėje – gyvenimo tobulumo viršūnė. Toks žmogus netrokšta pasikelti nei į aukštesnes planetas – Mėnulį ar Saulę, nei į dangaus planetas, nei į aukščiausią visatos planetą – Brahmaloką. Jo tai nevilioja. Vienintelis jo siekis – dvasinis dangus. Net ir įsiliejimas į akinantį brahmajyoti spindesį dvasiniame danguje jam neteikia džiaugsmo, nes jis trokšta patekti į pačią aukščiausią dvasinę planetą – Kṛṣṇaloką, Goloką Vṛndāvaną. Jis viską žino apie šią planetą, ir jokia kita planeta jo nedomina. Žodžiu mad-bhaktaḥ pažymima, kad jis visiškai pasišventęs tarnauja devyniais pasiaukojimo veiklos būdais: klausosi apie Viešpatį, pasakoja apie Jį, prisimena Jį, garbina Jį, tarnauja Jo lotosinėms pėdoms, aukoja Jam maldas, vykdo Jo įsakymus, draugauja su Juo ir viską Jam atiduoda. Galima praktikuoti visus devynis pasiaukojimo būdus, galima – tik aštuonis, septynis ar nors vieną jų. Taip žmogus taps išties tobulas.
Labai reikšmingas terminas saṅga-varjitaḥ. Nereikia bendrauti su Kṛṣṇai priešiškais žmonėmis. Prieš Kṛṣṇą nusiteikę ne tik ateistai, bet ir tie, kuriuos traukia karminė veikla bei spekuliatyvūs samprotavimai. Todėl tyra pasiaukojimo tarnystė taip apibūdinta „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.1.11):
- anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
- jñāna-karmādy-anāvṛtam
- ānukūlyena kṛṣṇānu-
- śīlanaṁ bhaktir uttamā
Šiame posme Śrīla Rūpa Gosvāmis aiškiai pareiškia, kad kiekvienas, kas nori atsidėti besąlyginei pasiaukojimo tarnystei, privalo nusiplauti bet kokias materijos nešvarybes. Jis neturi bendrauti su žmonėmis, linkusiais į karminę veiklą bei spekuliatyvius samprotavimus. Kas atsisako tokio nepageidaujamo bendravimo ir nusiplauna nešvarybes – materialius norus, tas sėkmingai eina Kṛṣṇos pažinimo keliu. Tai ir yra gryna pasiaukojimo tarnystė. Ānukūlyasya saṅkalpaḥ prātikūlyasya varjanam („Hari-bhakti- vilāsa“ 11.676). Reikia galvoti apie Kṛṣṇą ir veikti ne priešiškai, o palankiai nusiteikus Kṛṣṇos atžvilgiu. Kaṁsa buvo Kṛṣṇos priešas. Nuo pat Kṛṣṇos gimimo jis kūrė įvairiausius planus kaip Jį nužudyti, bet kadangi jam nesisekdavo, jis nuolat galvojo apie Kṛṣṇą. Dirbdamas, valgydamas, miegodamas – jis visada buvo įsisąmoninęs Kṛṣṇą. Tačiau tokio pobūdžio Kṛṣṇos sąmonė nebuvo palanki. Taigi nors Kaṁsa nuolatos, dvidešimt keturias valandas per parą galvojo apie Kṛṣṇą, jis buvo demonas ir galų gale Kṛṣṇa jį nukovė. Žinoma, kiekvienas Kṛṣṇos nužudytasis tuoj pat gauna išsivadavimą, tačiau tyras bhaktas to nesiekia. Tyras bhaktas išsivadavimo net nenori. Jis netrokšta persikelti ir į pačią aukščiausią planetą – Goloką Vṛndāvaną. Kad ir kur jis būtų, vienintelis jo tikslas – tarnauti Kṛṣṇai.
Kṛṣṇos bhaktas draugiškas visiems. Todėl posme pasakyta, kad jis neturi priešų (nirvairaḥ). Kaip tai įmanoma? Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas supranta, kad tik pasiaukojimo tarnystė Kṛṣṇai tegali išvaduoti žmogų iš visų gyvenimo rūpesčių. Jis tai žino iš savo patirties, todėl ir nori žmonių visuomenėje įdiegti Kṛṣṇos sąmonės sistemą. Istorija žino daug pavyzdžių, kai Viešpaties bhaktai rizikavo savo gyvybe, skleisdami Dievo sąmonę. Geriausias pavyzdys – Viešpats Jėzus Kristus. Nebhaktai jį nukryžiavo, bet savo gyvybę jis paaukojo, kad plistų Dievo sąmonė. Žinoma, naivu būtų manyti, kad jis buvo nužudytas. Indijoje taip pat yra daug tokių pavyzdžių, tarkim, Ṭhākura Haridāsa ir Prahlāda Mahārāja. Kodėl jie rizikavo? Todėl, kad norėjo skleisti Kṛṣṇos sąmonę, o tai nėra lengva. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus žino, kad jei kas kenčia, tai kenčia todėl, kad užmiršo savo amžiną ryšį su Kṛṣṇa. Taigi didžiausia nauda, kokią tik galima duoti žmonijai – išvaduoti savo artimą iš visų materialių rūpesčių. Taip tyras bhaktas tarnauja Viešpačiui. Galima tik įsivaizduoti, koks maloningas Kṛṣṇa Jam tarnaujantiems ir viskuo dėl Jo rizikuojantiems. Todėl atsiskyrę nuo kūno, jie, be abejonės, pasiekia aukščiausią planetą.
Trumpai tariant, visatos pavidalą (kuris yra trumpalaikė apraiška), visa naikinantį laiko pavidalą ir keturrankį Viṣṇu pavidalą – visus juos apreiškė Kṛṣṇa. Todėl Kṛṣṇa yra šių apraiškų šaltinis. Kṛṣṇa nėra pirminio viśva- rūpos, arba Viṣṇu, apraiška. Jis – visų formų pradžia. Egzistuoja šimtai tūkstančių Viṣṇu, tačiau bhaktui iš visų Kṛṣṇos pavidalų brangiausias yra pirminis pavidalas – dvirankis Śyāmasundara. „Brahma-saṁhitoje“ teigiama, kad būtybės, mylinčios Śyāmasundaros pavidalo Kṛṣṇą ir Jam pasiaukojusios, savo širdy visada regi tik Jį ir nieką kitą. Todėl turėtų būti aišku, kad vienuolikto skyriaus tikslas – parodyti, jog Kṛṣṇos pavidalas yra svarbiausias ir aukščiausias.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti vienuoliktąjį „Śrīmad Bhagavad- gītos“ skyrių, pavadintą „Visatos pavidalas“.