LT/BG 12.1
Tekstas 1
- अर्जुन उवाच
- एवं सततयुक्ता ये भक्तास्त्वां पर्युपासते ।
- ये चाप्यक्षरमव्यक्तं तेषां के योगवित्तमाः ॥१॥
- arjuna uvāca
- evaṁ satata-yuktā ye
- bhaktās tvāṁ paryupāsate
- ye cāpy akṣaram avyaktaṁ
- teṣāṁ ke yoga-vittamāḥ
Pažodinis vertimas
arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; evam — taip; satata — visada; yuktāḥ — užsiėmę; ye — tie, kurie; bhaktāḥ — bhaktai; tvām — Tave; paryupāsate — teisingai garbina; ye — tie, kurie; ca — taip pat; api — vėl; akṣaram — virš juslių; avyaktam — neišreikštą; teṣām — iš jų; ke — kas; yoga-vit-tamāḥ — tobuliausi yogos žinovai.
Vertimas
Arjuna paklausė: Kuriuos laikyti tobulesniais – ar visada deramai, su pasiaukojimu tarnaujančius Tau, ar garbinančius beasmenį Brahmaną, neišreikštąjį?
Komentaras
Kṛṣṇa jau kalbėjo apie asmenišką, beasmenį ir kosminį aspektus bei apibūdino bhaktų ir yogų kategorijas. Įprasta transcendentalistus skirstyti į dvi grupes: impersonalistus ir personalistus. Bhaktas personalistas visas savo jėgas skiria tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Impersonalistas taip pat tarnauja Viešpačiui, tačiau netiesiogiai: jis medituoja beasmenį Brahmaną, neišreikštąjį.
Iš šio skyriaus sužinosime, jog iš įvairiausių Absoliučios Tiesos suvokimo metodų bhakti-yoga, pasiaukojimo tarnystė, yra aukščiausia. Jei žmogus nori užmegzti ryšius su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, jis turi įsijungti į pasiaukojimo tarnystę.
Žmonės, tiesiogiai garbinantys Aukščiausiąjį Viešpatį per pasiaukojimo tarnystę, vadinami personalistais, o medituojantys beasmenį Brahmaną – impersonalistais. Taigi Arjuna ir klausia, kuris kelias geresnis. Absoliučiai Tiesai pažinti yra įvairių būdų, ir šiame skyriuje Kṛṣṇa nurodo, kad bhakti-yoga, arba pasiaukojimo tarnystė Jam – visų aukščiausia. Tai pats tiesiausias ir lengviausias kelias bendrauti su Dievu.
Antrame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Aukščiausiasis Viešpats aiškino, kad gyvoji esybė – ne materialus kūnas, o dvasinė kibirkštis. O Absoliuti Tiesa – tai dvasinė visuma. Septintame skyriuje Jis kalbėjo apie gyvąją esybę, kaip apie neatskiriamą aukščiausios visumos dalelę, ir patarė skirti visą dėmesį visumai. Aštuntame skyriuje vėlgi sakoma, kad kiekvienas, kas palieka kūną galvodamas apie Kṛṣṇą, tuoj pat patenka į dvasinį dangų, į Kṛṣṇos buveinę, o šešto skyriaus pabaigoje Viešpats aiškiai sako, kad tas, kuris visada galvoja apie Kṛṣṇą, yra tobuliausias iš visų yogų. Tad, iš esmės, kiekvienas skyrius daro išvadą, kad reikia būti prisirišus prie Kṛṣṇos asmeniško pavidalo, nes tai – aukščiausias dvasinis pažinimas.
Vis dėlto yra tokių, kurie nejunta potraukio Kṛṣṇos asmeniškam pavidalui. Jie tokie abejingi Kṛṣṇos asmeniškam pavidalui, kad rengdami komentarus „Bhagavad-gītai“ stengiasi ir kitus atitraukti nuo Jo, nukreipti jų pasiaukojimą į beasmenį brahmajyoti. Jie mieliau medituoja beasmenį, juslėms nepasiekiamą, neišreikštą Absoliučios Tiesos pavidalą.
Taigi yra dvi transcendentalistų grupės. Arjuna stengiasi suprasti, kuris jų pasirinktų kelių lengvesnis ir kuri grupė – tobulesnė. Kitaip sakant, jis stengiasi išsiaiškinti savo padėtį, nes jam malonesnis Kṛṣṇos asmeniškas pavidalas, o ne beasmenis Brahmanas. Jis nori įsitikinti, ar jo padėtis yra patikima. Labai sunku medituoti beasmenę Aukščiausiojo Viešpaties apraišką, egzistuojančią materialiame ir dvasiniame pasaulyje. Iš tikrųjų tobulai suvokti beasmenį Aukščiausiosios Tiesos aspektą neįmanoma. Todėl Arjuna tarsi nori pasakyti: „Kam veltui gaišti laiką?“ Vienuoliktame skyriuje rašoma, kad Arjuna patiria, jog geriausia prisirišti prie Kṛṣṇos asmeniško pavidalo, kadangi taip savaime pažįstami kiti pavidalai ir niekas netrukdo mylėti Kṛṣṇą. Šis svarbus klausimas, kurį Arjuna uždavė Kṛṣṇai, padeda išsiaiškinti skirtumą tarp impersonalios ir personalios Absoliučios Tiesos sampratų.