LT/BG 2.46
Tekstas 46
- यावानर्थ उदपाने सर्वतः सम्प्लुतोदके ।
- तावान्सर्वेषु वेदेषु ब्राह्मणस्य विजानतः ॥४६॥
- yāvān artha uda-pāne
- sarvataḥ samplutodake
- tāvān sarveṣu vedeṣu
- brāhmaṇasya vijānataḥ
Pažodinis vertimas
yāvān —visa kas; arthaḥ —naudingo; uda-pāne —vandens šulinyje; sarvataḥ —visais atžvilgiais; sampluta-udake —dideliame vandens telkinyje; tāvān —lygiai taip ir; sarveṣu —visuose; vedeṣu —Vedų raštuose; brāhmaṇasya —žmogui, kuris yra patyręs Aukščiausiąjį Brahmaną; vijānataḥ —tam, kuris turi visišką žinojimą.
Vertimas
Visas reikmes, kurias patenkina mažas šulinys, gali patenkinti ir didelis vandens telkinys. Taip ir žinantis galutinį Vedų tikslą pasiekia visus kitus jų tikslus.
Komentaras
Ritualai bei aukojimai, minimi Vedų raštų karma-kāṇḍos skyriuje, skatina laipsniškai siekti savęs pažinimo. O savęs pažinimo tikslas yra aiškiai apibrėžtas penkioliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje (15.15): Vedų studijavimo tikslas – pažinti Viešpatį Kṛṣṇą, pirmapradę visa ko priežastį. Taigi pažinti save – tai pažinti Kṛṣṇą ir amžinus savitarpio ryšius su Juo. Apie gyvųjų esybių ir Kṛṣṇos ryšį užsimenama ir penkioliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje (15.7). Gyvosios esybės – sudėtinės Kṛṣṇos dalelės, todėl Vedų pažinimo viršūnė – atgaivinti individualių gyvųjų esybių Kṛṣnos sąmonę. Tai patvirtinta „Śrīmad-Bhāgavatam“ (3.33.7):
- aho bata śva-paco ‘to garīyān
- yaj-jihvāgre vartate nāma tubhyam
- tepus tapas te juguvuḥ sasnur āryā
- brahmānūcur nāma gṛṇanti ye te
„O mano Viešpatie, tas, kuris kartoja Tavo šventąjį vardą, net jei jis žemos kilmės, gimęs caṇḍālos (šunėdžio) šeimoje – yra pasiekęs aukščiausiąjį dvasinės savivokos lygį. Toks žmogus bus atlikęs visų rūšių askezes bei aukas pagal Vedose nurodytus ritualus, daug kartų išstudijavęs Vedų raštus, o prieš tai nusimaudęs visose šventose vietose. Jis laikomas geriausiu tarp āryų.“
Taigi reikia būti pakankamai išmintingiems ir suprasti Vedų paskirtį, o nesižavėti tiktai ritualais ir trokšti pasikelti į dangaus karalystes, kuriose aukštesnis juslinio pasitenkinimo lygis. Mūsų laikų paprastas žmogus tiesiog neįstengtų laikytis visų Vedų ritualams nustatytų taisyklių, nuodugniai išstudijuoti visą Vedāntą ir Upaniṣadas. Norėdami pasiekti visus Vedų tikslus, turėtume tam skirti daug laiko, jėgų, išmanymo bei išteklių. Vargu ar mūsų laikais tai įmanoma. Tuo tarpu pagrindinį vediškosios kultūros tikslą galima pasiekti kartojant šventąjį Viešpaties vardą – kaip tai rekomenduoja daryti visų puolusių sielų gelbėtojas Viešpats Caitanya. Kai didysis Vedų žinovas Prakāśānanda Sarasvatis paklausė Viešpaties Caitanyos, kodėl Jis tarsi koks sentimentalus žmogus kartoja šventąjį Viešpaties vardą, užuot studijavęs Vedāntos filosofiją, Viešpats atsakė, kad Jo dvasinis mokytojas laikęs Jį didžiausiu kvailiu ir liepęs kartoti šventąjį Kṛṣṇos vardą. Jis darė kaip palieptas, ir Jį užvaldė beprotiška ekstazė. Dabartiniame Kali amžiuje dauguma žmonių kvaili ir nepakankamai išsilavinę, kad suvoktų Vedāntos filosofiją. Aukščiausias Vedāntos filosofijos tikslas pasiekiamas be įžeidimų kartojant šventąjį Viešpaties vardą. Vedānta – Vedų išminties aukščiausia viršūnė, o Vedāntos filosofijos autorius bei žinovas – Viešpats Kṛṣṇa. Didžiausias vedāntistas – tai tokia didi siela, kuri jaučia malonumą kartodama šventąjį Viešpaties vardą. Toks yra aukščiausias Vedų misticizmo tikslas.