LT/BG 2.7

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 7

कार्पण्यदोषोपहतस्वभावः
पृच्छामि त्वां धर्मसम्मूढचेताः ।
यच्छ्रेयः स्यान्निश्चितं ब्रूहि तन्मे
शिष्यस्तेऽहं शाधि मां त्वां प्रपन्नम् ॥७॥
kārpaṇya-doṣopahata-svabhāvaḥ
pṛcchāmi tvāṁ dharma-sammūḍha-cetāḥ
yac chreyaḥ syān niścitaṁ brūhi tan me
śiṣyas te ’haṁ śādhi māṁ tvāṁ prapannam

Pažodinis vertimas

kārpaṇya —apgailėtino; doṣa —silpnumo; upahata —apimtas; sva-bhāvaḥ —prigimties; pṛcchāmi —aš teiraujuosi; tvām —Tavęs; dharma — dėl religijos; sammūḍha —suglumusia; cetāḥ —širdimi; yat —kas; śreyaḥ —visų geriausia; syāt —galėtų būti; niścitam —aiškiai; brūhi — sakyk; tat —tatai; me —man; śiṣyaḥ —mokinys; te —Tavo; aham —aš esu; śādhi —pamokyk; mām —mane; tvām —Tau; prapannam —atsidavusį.

Vertimas

Dėl apgailėtino silpnumo visai praradęs savitvardą, aš nebesuprantu savo pareigos. Todėl aiškiai sakyk, kas man visų geriausia? Nuo šiol, aš – Tavo mokinys, Tau patikėjęs savo sielą. Malonėk pamokyti mane.

Komentaras

Taip jau sutvarkyta gamta, kad pati materiali veikla yra mūsų problemų priežastis. Jos kyla kiekviename žingsnyje, ir todėl būtų protingiausia kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją, kuris gali teisingai nurodyti, kaip pasiekti gyvenimo tikslą. Visi Vedų raštai pataria mums kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją, kuris padės išspręsti gyvenimo problemas, kylančias prieš mūsų valią, kaip savaime užsiplieskiantis miško gaisras. Pasaulis tarytum tas miško gaisras: gyvenimo bėdos užgriūva nepriklausomai nuo mūsų norų. Niekas nenori gaisro, bet jis kyla ir pridaro mums bėdos. Todėl norint išspręsti gyvenimo problemas ir sužinoti to sprendimo paslaptis, Vedų išmintis pataria kreiptis į mokinių sekai priklausantį dvasinį mokytoją. Manoma, kad žmogus, klausantis bona fide dvasinio mokytojo, žino viską. Todėl, užuot tūpčiojus prie neišsprendžiamų materialių problemų, geriau kreiptis į dvasinį mokytoją. Tokia šio posmo prasmė.

O kas patiria materialius sunkumus? Juos patiria tas, kuris nesuvokia tikrųjų gyvenimo problemų. „Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣadoje“ (3.8.10) rūpesčių prislėgtas žmogus apibūdinamas šitaip: yo vā etad akṣaraṁ gārgy aviditvāsmāḷ lokāt praiti sa kṛpaṇaḥ. „Šykštuolis tas, kuris neišsprendžia gyvenimo problemų kaip dera žmogui, ir pasitraukia iš šio pasaulio tartum koks šuo ar katė – nesupratęs savęs pažinimo mokslo.“ Žmogaus gyvybės forma – vertingiausia dovana gyvajai esybei, kuria ji gali naudotis spręsdama gyvenimo problemas; todėl tas, kuris ja nesinaudoja, yra tikrų tikriausias šykštuolis. Brahmanas, priešingai, yra toks žmogus, kuris išmintingai pasinaudoja esamu kūnu visoms gyvenimo problemoms spręsti. Ya etad akṣaraṁ gārgi viditvāsmāḷ lokāt praiti sa brāhmaṇaḥ.

Kṛpaṇos, ar šykštuoliai, švaisto savo laiką, nes pernelyg prisirišę prie šeimos, visuomenės, krašto etc. ir vadovaujasi materialia būties samprata. Prie šeimyninio gyvenimo – prie žmonos, vaikų bei kitų šeimos narių paprastai prisirišama dėl „kailio ligos“. Kṛpaṇa tariasi apsaugosiąs nuo mirties savo artimuosius arba yra įsitikinęs, kad jį patį nuo atsėlinančios mirties apgins šeima ar visuomenė. Prie šeimos prisirišę ir žemesnio, gyvūnijos pasaulio atstovai, kurie irgi rūpinasi savo palikuoniais. Arjuna buvo išmintingas ir suprato, kad jo vargų priežastis – meilė giminaičiams ir noras apsaugoti juos nuo mirties. Nors jis ir žinojo, kad privalo kovoti, tačiau apgailėtinas silpnumas trukdė įvykdyti pareigas. Todėl jis laukia iš Viešpaties Kṛṣṇos – aukščiausiojo dvasinio mokytojo – galutinio sprendimo. Save jis patiki Kṛṣṇai, tampa Jo mokiniu ir nori užbaigti draugiškas šnekas. Mokytojas su mokiniu kalba apie rimtus dalykus, ir dabar Arjuna trokšta tikrai rimto pokalbio su pripažintu dvasiniu mokytoju. Taigi Kṛṣṇa – pirmasis dvasinis mokytojas, mokantis „Bhagavad-gītos“, o Arjuna – pirmasis mokinys, kuris stengiasi Gītą suvokti. Apie tai, kaip Arjuna supranta „Bhagavad-gītą“, pasakojama pačioje Gītoje, ir vis dėlto kvaili pasaulietiški mokslinčiai aiškina, jog reikia lenktis ne Kṛṣṇos asmenybei, o „negimusiam, kuris yra Kṛṣnoje“. Tačiau juk nėra jokio skirtumo tarp Kṛṣṇos vidaus ir išorės. Nesupratus šios minties, labai kvaila stengtis suvokti „Bhagavad-gītą“.