LT/BG 6.20-23
Tekstai 20-23
- यत्रोपरमते चित्तं निरुद्धं योगसेवया ।
- यत्र चैवात्मनात्मानं पश्यन्नात्मनि तुष्यति ॥२०॥
- सुखमात्यन्तिकं यत्तद् बुद्धिग्राह्यमतीन्द्रियम् ।
- वेत्ति यत्र न चैवायं स्थितश्चलति तत्त्वतः ॥२१॥
- यं लब्ध्वा चापरं लाभं मन्यते नाधिकं ततः ।
- यस्मिन्स्थितो न दुःखेन गुरुणापि विचाल्यते ॥२२॥
- तं विद्याद् दुःखसंयोगवियोगं योगसंज्ञितम् ॥२३॥
- yatroparamate cittaṁ
- niruddhaṁ yoga-sevayā
- yatra caivātmanātmānaṁ
- paśyann ātmani tuṣyati
- sukham ātyantikaṁ yat tad
- buddhi-grāhyam atīndriyam
- vetti yatra na caivāyaṁ
- sthitaś calati tattvataḥ
- yaṁ labdhvā cāparaṁ lābhaṁ
- manyate nādhikaṁ tataḥ
- yasmin sthito na duḥkhena
- guruṇāpi vicālyate
- taṁ vidyād duḥkha-saṁyoga-
- viyogaṁ yoga-saṁjñitam
Pažodinis vertimas
yatra — būsena, kai; uparamate — nutrūksta (nes pajuntama transcendentinė laimė); cittam — proto veikla; niruddham — atsiribojus nuo materijos; yoga-sevayā — praktikuojant yogą; yatra — kai; ca — taip pat; eva — tikrai; ātmanā — grynu protu; ātmānam — savojo „aš“; paśyan — suvokdamas padėtį; ātmani — vidujai; tuṣyati — jaučia pasitenkinimą; sukham — laimę; ātyantikam — aukščiausią; yat — kurią; tat — tą; buddhi — intelektu; grāhyam — apčiuopiamą; atīndriyam — transcendentinę; vetti — žino; yatra — kur; na — niekada; ca — taip pat; eva — tikrai; ayam — jis; sthitaḥ — būdamas; calati — atsitraukia; tattvataḥ — nuo tiesos; yam — tą, kurią; labdhvā — pasiekęs; ca — taip pat; aparam — bet kurį kitą; lābham — pasiekimą; manyate — laiko; na — niekada; adhikam — geresniu; tataḥ — už tą; yasmin — kurioje; sthitaḥ — būdamas; na — niekada; duḥkhena — vargų; guruṇā api — net ir labai sunkių; vicālyate — yra sukrečiamas; tam — tą; vidyāt — turi žinoti; duḥkha-saṁyoga — kančių, kylančių dėl sąlyčio su materija; viyogam — sunaikinimas; yoga-saṁjñitam — vadinamas yogos transo būsena.
Vertimas
Tobulumo pakopoje, kuri vadinama transu, arba samādhi, žmogaus protas yogos praktikos dėka visiškai atsiriboja nuo materialios proto veiklos. Toks tobulumas apibūdinamas kaip sugebėjimas grynu protu suvokti savąjį „aš“ ir vidujai išgyventi malonumą bei džiaugsmą. Kas pasiekia šį džiaugsmingą būvį, kai transcendentiniais jutimais patiriama beribė transcendentinė laimė, tas niekad nenukrypsta nuo tiesos ir mano, kad nėra aukštesnio laimėjimo. Pasiekusiojo tokią padėtį nesukrečia net ir pačios didžiausios negandos. Iš tiesų tai ir yra tikroji laisvė nuo visų kančių, kylančių dėl sąlyčio su materija.
Komentaras
Praktikuojant yogą, palengva atsisakoma materialių sampratų. Tai pirmoji charakteringa yogos ypatybė. Po to atsiduriama transe, arba samādhi – tai reiškia, kad yogas transcendentiniu protu ir intelektu patiria Supersielą, išvengdamas pavojaus sutapatinti savąjį „aš“ su Super „Aš“. Yogos praktika daugiau ar mažiau pagrįsta Patañjalio sistemos principais. Kai kurie neautorizuoti komentatoriai stengiasi sutapatinti individualiąją sielą su Supersiela, o monistai mano tatai esant išsivadavimu, tačiau jie nesupranta tikrojo Patañjalio yogos sistemos tikslo. Patañjalio yogos sistema pripažįsta egzistuojant transcendentinį malonumą, bet monistai šio transcendentinio malonumo nepripažįsta baimindamiesi, kad bus suabejota „vienovės“ teorija. Monistai atmeta pažinimo objekto ir pažįstančio objekto dualumą, tačiau šiame posme transcendentinis džiaugsmas (patiriamas transcendentiniais jutimais) pripažįstamas. Šiai minčiai pritaria ir Patañjalis Munis – garsusis yogos sistemos atstovas. Savo „Yoga- sūtrose“ (3.34) didis išminčius tvirtina: puruṣārtḥa-śūnyānāṁ guṇānāṁ pratiprasavaḥ kaivalyaṁ svarūpa-pratiṣṭhā vā citi-śaktir iti.
Citi-śakti, vidinė galia, yra transcendentinė. Puruṣārtha –„materialiai orientuotas religingumas, materialinės gerovės plėtra, jusliniai malonumai ir pagaliau – pastangos susivienyti su Aukščiausiuoju“. „Vienovę su Aukščiausiuoju“ monistai vadina kaivalyam, tačiau anot Patañjalio, kaivalyam yra vidinė, t.y. transcendentinė, galia, padedanti gyvajai esybei suvokti savo prigimtinį būvį. Viešpaties Caitanyos žodžiais šis būvis yra ceto-darpaṇa- mārjanam, t.y. proto dulkėto veidrodžio valymas. „Valymas“ – iš tikrųjų išsivadavimas, ar bhava-mahā-dāvāgni-nirvāpaṇam. Šią nuostatą atitinka ir nirvāṇos, kuri taip pat yra tik pradinė pakopa, sąvoka. Bhāgavatam (2.10.6) ji vadinama svarūpeṇa vyavasthitiḥ. Šis „Bhagavad-gītos“ posmas irgi tvirtina tą patį.
Po nirvāṇos (nutraukus materialią veiklą) pradedama veikti dvasiškai, t.y. pasiaukojamai tarnauti Viešpačiui. Ši veikla vadinasi Kṛṣṇos sąmonė. Bhāgavatam žodžiais, tai yra tikrasis gyvosios esybės gyvenimas – svarūpeṇa vyavasthitiḥ. Māyā, arba iliuzija – tai dvasinis gyvenimas, apimtas materialios infekcijos. Atsikratyti šios materialios infekcijos – nereiškia panaikinti pirminę amžiną gyvosios esybės padėtį. Šį faktą pripažįsta ir Patañjalis, kai tvirtina: kaivalyaṁ svarūpa-pratiṣṭhā vā citi-śaktir iti. Citi- śakti, transcendentinis malonumas, ir yra tikrasis gyvenimas. „Vedanta- sūtra“ (1.1.12) šį teiginį patvirtina tokiais žodžiais: ānanda-mayo ‘bhyāsat. Prigimtinis transcendentinis malonumas ir yra galutinis yogos tikslas. Jį nesunku pasiekti praktikuojant pasiaukojimo tarnystę, t.y. bhakti-yogos pagalba. Bhakti-yoga bus smulkiai aiškinama septintame „Bhagavad-gītos“ skyriuje.
Šiame skyriuje jau buvo rašyta, kad yogos sistemoje skiriamos dviejų rūšių samādhi: samprajñāta-samādhi ir asamprajñāta-samādhi. Kai transcendentinė padėtis pasiekiama filosofiniais ieškojimais, ji vadinasi samprajñāta-samādhi. Asamprajñāta-samādhi jau neturi jokio ryšio su žemiškais malonumais, nes tas, kuris ją pasiekė, yra transcendentalus bet kokiems juslių teikiamiems džiaugsmams. Jeigu yogas pasiekia šią transcendentinę būklę, jis jau niekada iš jos neišeina. Yogas laikoma nevykėliu, jei neįstengia pasiekti tos būklės. Šiuolaikinė „jogos praktika“, kuri nedraudžia juslinių malonumų, prieštarauja pati sau. Yogas, leidžiantis sau lytinius malonumus ir vartojantis svaigalus – tai pasityčiojimas iš yogos. Negeresni ir tie yogai, kurie yogos procese susižavi siddhi (tobulybėmis). Jeigu yogus vilioja antraeiliai yogos pasiekimai, jie nepasieks tobulumo lygmens, – teigiama šiame posme. Todėl praktikuojantis yogą tam, kad pademonstruotų stulbinančius gimnastikos sugebėjimus arba siddhi, privalo žinoti, kad iš tiesų nukrypo nuo yogos tikslo.
Labiausiai mūsų amžiui tinkantis yogos metodas yra Kṛṣṇos sąmonė – beje, jis nesudėtingas. Kṛṣṇa įsisąmoninusiam žmogui jo praktika suteikia tokią laimę, kad jis ir nesvajoja apie jokią kitą. Daug kliūčių iškyla norint praktikuoti haṭha-yogą, dhyāną-yogą ir jñāną-yogą, ypač šiame veidmainystės amžiuje, bet kalbant apie karma-yogos ir bhakti-yogos praktiką ta problema neegzistuoja.
Kol turime materialų kūną, reikia tenkinti jo poreikius – valgyti, miegoti, gintis ir poruotis. Tačiau žmogus, pasiekęs tyrą bhakti-yogos būseną, t.y. Kṛṣṇos sąmonę, kūno poreikius tenkina anaiptol ne audrindamas jusles. Veikiau, jis naudojasi tuo, kas būtiniausia pragyvenimui, taip sakant, iš blogo sandėrio išgaudamas didžiausią naudą, ir patiria transcendentinę laimę praktikuodamas Kṛṣṇos sąmonę. Jis abejingas atsitiktiniams įvykiams – avarijoms, ligoms, nepritekliui ar netgi labai brangaus giminaičio mirčiai. Bet jis visada yra pasirengęs atlikti savo Kṛṣṇos sąmonės pareigas, t.y. bhakti-yogą. Nelaimingi atsitikimai nesutrukdo jam atlikti savo pareigos. „Bhagavad-gitoje“ (2.14) pasakyta: āgamāpāyino ‘nityās tāṁs titikṣasva bhārata. Jo nepalaužia jokie atsitiktinumai, nes jis žino, kad jie laikini ir nesusiję su jo pareigomis. Šitaip jis pasiekia aukščiausią yogos praktikos tobulumą.