LT/Prabhupada 0160 - Krišna protestuoja
Conversation at Airport -- October 26, 1973, Bombay
Taigi mūsų Krišnos sąmonės judėjimas yra skirti mokyti žmones suprasti gyvenimo vertę. Moderni švietimo sistema ir civilizacija tiek degradavo, kad žmonės pamiršo gyvenimo vertę. Apskritai šiame materialiame pasaulyje kiekvienas yra linkęs pamiršti gyvenimo vertę, tačiau žmogaus formos gyvybė yra galimybė atsibusti ir suvokti gyvenimo svarbą. Śrīmad-Bhāgavatam sakoma: „Parābhavas tāvad abodha-jāto yāvan na jijñāsata ātma-tattvam.“ Kol žmogus nepabudo savirealizacijos sąmonei, kad ir ką ši kvaila esybė darys, visa tai jam bus pralaimėjimas. Šis pralaimėjimas vyksta žemesniųjų gyvybės formų tarpe, nes jos nesupranta, kokia yra gyvenimo vertė. Jų sąmoningumas nėra pažengęs. Tačiau netgi ir žmogaus gyvybės formoje tas pats pralaimėjimas tęsiasi, taigi tai nėra labai gera civilizacija. Tai beveik gyvūnų civilizacija. „Āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca samānyā etat paśubhir narāṇām.“ Jei žmonės viso labo įsitraukę į keturių kūno poreikių tenkinimą - valgymą, miegojimą, dauginimąsi ir gynybą - tai taip pat matoma gyvūnų tarpe, todėl tai tikrai nėra civilizacijos pažanga. Taigi mūsų Krišnos sąmonės judėjimo pastangos yra šviesti žmones, kad jie suvoktų žmogaus gyvenimo atsakomybę. Tai - mūsų Vedinė civilizacija. Gyvenimo problemos tikrai nėra kelis metus trunkantys sunkumai. Tikroji gyvenimo problema - kaip išspręsti gimimų, mirčių, senatvės ir ligų pasikartojimą?
Tai nurodyta Bhagavad Gitoje. „Janma-mṛtyu-jarā-vyādhi-duḥkha-doṣānudarśanam“ (BG 13.9) Žmonės jaudinasi dėl tiek daug problemų jų gyvenimuose, tačiau tikroji gyvenimo problema - kaip sustabdyti gimimą, mirtį, senatvę ir ligas? Žmonės yra bejausmiai. Jie tapo tokie buki, jog nesupranta tikrųjų gyvenimo problemų. Seniai seniai, kai Viśvāmitra Muni sutiko Mahārāja Daśarathą, Mahārāja Daśaratha paklausė Viśvāmitros Muni: „Ihistaṁ yat taṁ punar janma jayaya?“ „Mielas pone, pastangos, kurias jūs dedate bandydamas nugalėti mirtį, kaip jums visa tai pavyksta? Ar nėra jokių trukdžių?“ Taigi tai ir yra Vedinė civilizacija - kaip nugalėti gimimą, mirtį, senatvę ir ligas. Šiais laikais apie tai nėra informacijos, niekas tuo nesidomi. Netgi didieji profesoriai nežino, kas laukia po šio gyvenimo. Jie netgi netiki, jog po mirties egzistuoja gyvenimas. Taigi taip viskas vyksta šioje akloje civilizacijoje. Mes stengiamės šviesti juos apie tai, jog gyvenimo tikslas, ypatingai žmogaus gyvybės formoje, skiriasi nuo kūno poreikių, tokių kaip valgymas, miegojimas, dauginimasis ir gynyba. Bhagavad Gitoje taip pat sakoma: „Manuṣyāṇāṁ sahasreṣu kaścid yatati siddhaye“ (BG 7.3) „Iš daugelio tūkstančių žmonių galbūt vienas veržiasi į tobulumą.“ Siddhaye, siddhi. Tai yra siddhi, kaip nugalėti gimimą, mirtį, senatvę ir ligas. Ir „Manuṣyāṇāṁ sahasreṣu kaścid yatati siddhaye.“ Modernios civilizacijos žmogus yra toks bukas, jis nežino, kas yra siddhi. Jie mano,: „Jei aš gausiu pinigų, įsigysiu vasarnamį ir automobilį, tai yra siddhi.“ Ne, tai nėra siddhi. Per kelis metus jūs galite įsigyti šaunų vasarnamį, automobilį, šaunią šeimą. Tačiau bet kurią akimirką tai gali pasibaigti ir jūs turėsite priimti kitą kūną. To jūs nežinote. Ir niekas pernelyg nesistengia to sužinoti. Taigi žmonės tapo tokie buki, nors ir didžiuojasi savo švietimo sistema, civilizacijos pažanga. Tačiau mes protestuojame. Mes protestuojame. Ne aš protestuoju. Krišna protestuoja. „
- na māṁ duṣkṛtino mūḍhāḥ
- prapadyante narādhamāḥ
- māyayāpahṛta-jñānā
- āsuraṁ bhāvam āśritāḥ
- (BG 7.15)
Šie neišmanėliai, žemiausieji tarp žmonių, yra visuomet įsitraukę į nuodėmingas veiklas, tokie žmonės nepriima Krišnos sąmonės. „Ne, juk yra tiek daug išsilavinusių magistrų, filosofų.“ Krišna sako: „Māyayāpahṛta-jñānāḥ“. Akivaizdu, jog jie labai išsilavinę, tačiau tikras jų žinojimas yra nustelbtas majos, iliuzijos. „Āsuraṁ bhāvam āśritāḥ“. Ši ateistinė civilizacija yra labai pavojinga. Dėl šios priežasties žmonės kenčia. Tačiau jie to nepriima rimtai. Todėl Krišna juos vadina mūḍhāḥ, neišmanėliais. „Na māṁ duṣkṛtino mūḍhāḥ“. Taigi mes bandome šiuos mūḍhas, neišmanėlių civilizaciją, bent šiek paraginti eiti į dvasinio gyvenimo šviesą. Tokios mūsų kuklios pastangos. Apie tai jau pasakyta. „Manuṣyāṇāṁ sahasreṣu“ (BG 7.3) „Iš daugelio tūkstančių žmonių vargu ar kuris iš tiesų Mane pažino.“ „Manuṣyāṇāṁ sahasreṣu kaścid yatati siddhaye.“ Tačiau tai nereiškia, jog mes turėtume sustoti. Visai kaip mokykloje, universitete, Ponas Asutosh Mukherjee pradėjo mokytis universitete antrosios pakopos studijose. Klasėje buvo gal tik vienas ar du studentai, tačiau vis tiek paskaitos buvo apmokamos tūkstančiais rupijų, nepaisant, jog klasėje buvo vos vienas ar keli studentai. Panašiai turi veikti ir Krišnos sąmonės judėjimas. Nereikia paisyti neišmanėlių, kurie nesupranta ar dar iki tų žinių neatėjo. Mes turime skleisti savo propagandą. Labai jums dėkoju.