LT/Prabhupada 0233 - Mes gauname Krišnos sąmonę per guru ir Krišnos malonę
Lecture on BG 2.4-5 -- London, August 5, 1973
Taigi Krišna turi priešų. Arisudana. Jis turi juos nužudyti. Krišna turi du reikalus: „Paritrāṇāya sādhūnāṁ vināśāya ca duṣkṛtam“ (BG 4.8). Sukčiai... Jie yra sukčiai. Demonai, kurie meta iššūkį Krišnai, kurie nori varžytis su Krišna, kurie nori Krišnos nuosavybės, visi jie yra Krišnos priešai, jie turėtų būti nužudyti. Taigi žudymas yra pateisinamas tik priešų atveju. Tuomet kyla kitas klausimas: „Gerai, pripažįstu, priešus galima žudyti. Tačiau kaip Tu man siūlai žudyti savo guru?“ Gurūn ahatvā. Tačiau jei tai tai Krišnos labui, jei yra toks poreikis, turite žudyti taip pat ir savo guru. Tokia yra filosofija. Krišnos labui. Jeigu Krišna nori, jūs negalite... Jeigu Krišna nori, kad žudytumėte savo guru, tuomet turite tai padaryti. Tai - Krišnos sąmonė. Žinoma, Krišna neprašys jūsų nužudyti savo guru, bet... Nes Krišna ir guru - tai tas pats. „Guru-kṛṣṇa-kṛpāya“ (CC Madhya 19.151). Krišnos sąmonę gauname per guru ir Krišnos malonę. Tikrasis guru niekada neturėtų būti nužudytas, tačiau vadinamasis guru turi būti nužudytas. Vadinamasis pseudo guru, netikras guru, turėtų būti nužudytas. Visai kaip Prahlada Maharadža. Kai Prahlada Maharadža... Jis stovėjo, kol Nrsimhadeva žudė jo tėvą. Tėvas yra guru. „Sarva-devamayo guruḥ“ (SB 11.17.27). Tėvas yra guru, bent jau oficialiai guru. Materialiai jis yra guru. Tad kaip Prahlada Maharadža leido Nrsimhadevai žudyti savo guru? Savo tėvą. Kiekvienas žino, jog Hiranyakašipu - tai tėvas. Ar norėtumėte matyti, kaip jūsų tėvas yra kažkieno žudomas? Ar ramiai stovėtumėte? Neprotestuotumėte? Ar tai - jūsų pareiga? Ne, tai nėra jūsų pareiga. Jeigu jūsų tėvas puolamas, privalote protestuoti. Privalote bent kovoti. Guldote savo gyvenimą: „Kaip gali būti, jog mano tėvas žudomas mano akivaizduoje?“ Tai - mūsų pareiga. Tačiau Prahlada Maharadža neprotestavo. Jis galėjo paprašyti - mat yra atsidavusysis - „Mano mielas Prabhu, mano Viešpatie, atleisk mano tėvui“. Jis tai ir padarė. Tačiau jis žinojo, jog „mano tėvas iš tikrųjų nėra žudomas. Tai - tik jo kūnas.“ Vėliau jis maldavo dėl savo tėvo kitokiu būdu. Visų pirma, kai Nrsimhadeva supyko ir žudė kūną, jis žinojo, jog „šis kūnas nėra mano tėvas. Siela - tai mano tėvas. Todėl tegu Dievas mėgaujasi žudydamas mano tėvo kūną; taip aš jį išgelbėsiu.“