LT/Prabhupada 0323 - Gulbių, o ne varnų visuomenės kūrimas
Lecture on SB 3.25.12 -- Bombay, November 12, 1974
Taigi tai - materialus gyvenimas, „pavarga.“ Jeigu norite jį anuliuoti, tai vadinama „apavarga.“ Taigi čia tai vadinama „apavarga-vardhanam“, kaip padidinti susidomėjimą išsilasivinimų. Žmonės tapo tokie buki, jie nebenori suprasti, kokia išsilaisvinimo reikšmė. Jie nesupranta, visai kaip gyvūnai. Jeigu gyvūnui pranešama, jog „išsilaisvinimas egzistuoja“, ar jis supras? Jis nesupras. Jam tai neįmanoma. Panašiai šiuo momentu žmonių visuomenė tapo visiškai tokia kaip gyvūnai. Jie nežino, kokia yra apavarga, išsilaisvinimo, reikšmė. Jie nežino. Tačiau buvo laikai, kai žmonės suprato, jog žmogaus gyvenimas skirtas apavargai. Apavarga, nutraukti veiklą pa, pha, ba, bha, ma. Tai vadinama apavarga-vardhanam. Taigi Devahuti užduoti klausimai ir atsakymai, kuriuos davė Kapiladeva, tai - apavarga-vardhanam. Tai yra reikalinga. Tai - visų Vedų nurodymai. „Tasyaiva hetoh prayateta kovidah.“ Dėl apavargos kiekvienas turėtų stengtis. Kiekvienas turėtų atlikti geriausia, ką gali. „O kaip dėl mano išlaikymo?“ Išlaikymas šastrose niekuomet nepabrėžiamas, nesakoma: „Stenkitės dėl išlaikymo.“ Šastrose sakoma: „Tai ateis. Tai jau čia, tai ateis.“ Tačiau mes neturime tokio tikėjimo, jog „Dievas davė maistą gyvūnams, paukščiams, gyvuliams, medžiams, kiekvienam, tad kodėl Jis neturėtų jo suteikti ir man? Leisk man paskirti savo laiką apavargai.“ Jie neturi jokio tikėjimo. Jie neturi jokio išsilavinimo. Todėl reikalingas tinkamas bendravimas, tinkama draugija. Ne karvės, o varnos draugija. Tuomet ateis šis pajautimas.
Taigi šis Krišnos sąmonės judėjimas reiškia, jog mes kuriame gulbių, o ne varnų, visuomenę. Ne varnų. Varnos tuo nesidomi. Jas domina tik likučiai, šiukšlės. Jos domisi tuo. „Punah punas carvita-carvananam.“ (SB 7.5.30). „Punah punas carvita-carvananam.“ Visai kaip mes išmetame... Pavalgę išmetame tai, kas liko. Yra maisto likučių, ir kaipmat ateina varnos, šunys. Jie susidomėję. Sveiko proto žmogus ten neis. Tačiau šios varnos ir šunys ten eina. Taigi toks yra šis pasaulis. „Punah punas carvita-carvananam.“ (SB 7.5.30) Kramtoma tai, kas jau sukramtyta. Visai kaip jūs sukramtote cukranendrę ir numetate ją į gatvę. Tačiau jeigu kažkas ateis ir vėl ją ims kramtyti, jis - kvailys. Jis turi žinoti: „Sultys jau iščiulptos iš šios cukranendrės, ką aš gausiu ją kramtydamas?“ Tačiau yra gyvūnų, kurie mąsto būtent taip. Jie nori kramtyti ir vėl. Taigi ši materiali visuomenė reiškia kramtyti tai, kas sukramtyta. Tėvas suteikia išsilavinimą savo sūnui, kaip užsidirbti pragyvenimui, suorganizuoja jam vedybas, įsikūrimą, tačiau jis žino, jog „Šie visi reikalai - užsidirbti pinigų, vesti, gimdyti vaikus, - visa tai esu daręs, tačiau nesu patenkintas. Tad kodėl savo sūnų įtraukiu į tai?“ Tai vadinama kramtymu to, kas sukramtyta. Kramtyti tą patį dalyką. „Aš nesu patenkintas šiais reikalais, tad kodėl įtraukiu į juos savo sūnų taip pat?“ Tikrasis tėvas yra tas, kuris savo sūnui neleidžia kramtyti to, kas jau sukramtyta. Tai - tikrasis tėvas. „Pita na sa syaj janani na sa syat, na mocayed yah samupeta-mrtyum.“ Tai - tikrasis kontraceptikas. Tėvas, vyras neturėtų trokšti tapti tėvu, motina neturėtų trokšti tapti motina, kol jie nėra tinkami išgelbėti savo vaikus nuo artėjančios mirties gniaužtų. Tai - tėvo ir motinos pareiga.