LT/Prabhupada 0338 - Kokia šios demokratijos vertė? Visi kvailiai ir niekšai
Lecture on BG 1.31 -- London, July 24, 1973
„Catur-vidhā bhajante māṁ sukṛtina.“ Sukṛtina reiškia „pamaldus.“ Kṛtī reiškia „pasaulietinių veiklų atlikimo ekspertas.“ Taigi tas, kuris įsitraukęs į pamaldžią veiklą, vadinamas sukṛtī. Yra dviejų rūšių veiklos: nereligingos, nuodėmingos veiklos; ir religingos veiklos. Tas, kuris eina melstis į bažnyčią ar į šventyklą, „O Dieve, suteik mums duonos kasdieninės,“ arba „Dieve, duok man pinigų“, arba „Dieve, atsiųsk man šių kančių palengvinimą,“ yra taip pat religingos. Jos nėra nuodėmingos. Nereligingi žmonės niekuomet neatsiduos Dievui, Krišnai. Na māṁ duṣkṛtino mūḍhāḥ, prapadyante narādhamāḥ (BG 7.15). Šį klasė žmonių, nuodėmingieji, neišmanėliai, žemiausieji tarp žmonių, kurių žinias pasiglemžė maja ir demonai - šios žmonių klasės niekuomet neatsiduos Dievui. Todėl jie yra duṣkṛtina, nereligingi. Taigi Krišna yra pamaldus, tačiau vis tiek jis nori gauti šeimyninės naudos. Tai - jo trūkumas. Ardžuna. Šeimos gerovė. Jis nori būti laimingas visuomenėje, per draugystę ir meilę. Todėl jis sako: „Kāṅkṣe vijayam.“ Tai vadinama vairāgya. Śmaśāna-vairāgya. Tai vadinama śmaśāna-vairāgya. Śmaśāna-vairāgya reiškia, jog Indijoje induistai sudegina mirusį kūną. Taigi artimieji pasiima mirusį kūną, kad sudegintų, į deginimo ghāṭą, o kai kūnas sudeginamas, kiekvienas ten esantis bent kuriam laikui tampa šiek tiek atsižadėję: „Ak, tai yra kūnas. Mes dirbame šiam kūnui. O dabar visa tai baigta. Jis sudegintas iki pelenų. Tad kokia iš jo nauda?“ Taigi vairāgya, atsižadėjimas, čia egzistuoja. Tačiau kai tik žmogus sugrįžta iš ghātos, jis ir vėl pradeda savo veiklas. O śmaśānoje, deginimo ghāṭoje, jis tampa atsižadėjęs. O kai tik sugrįžta namo, ir vėl jis energingai mąsto, kaip uždirbti, kaip gauti pinigų, kaip gauti pinigų, kaip gauti pinigų. Taigi tokio tipo vairāgya vadinama śmaśāna-vairāgya, laikina. Jis negali tapti vairāgī. Ir jis pasakė: „Na kāṅkṣe vijayam.“ (BG 1.31) „Aš nenoriu pergalės. Aš to nenoriu.“ Tai - laikini sentimentai. Laikini sentimentai. Šie žmonės prisirišę prie šeimos gyvenimo. Jie gali sakyti, jog „aš nenoriu šios laimės, nenoriu šios puikios padėties, pergalės, nenoriu.“ Tačiau jis visko nori. Jis visko nori. Nes jis nežino, kas yra śreyos, śreyos - tai Krišna. Tiesą sakant, tik kai žmogus gauna Krišną, arba Krišnos sąmonę, tuomet jis gali sakyti, jog „aš to nenoriu.“ Jie to nesakys. Kodėl jie turėtų sakyti „aš to nenoriu“? Ką mes čia turime? Tarkime, aš turiu karalystę. Taigi tai - mano karalystė? Ne. Tai Krišnos karalystė. Nes Krišna sako: „Bhoktāraṁ yajña-tapasāṁ sarva-loka-maheśvaram.“ (BG 5.29). Jis yra savininkas. Aš galiu būti Jo atstovas. Krišna nori, kad kiekvienas būtų įsisąmoninęs Jį.
Taigi karaliaus, kaip Krišnos atstovo, pareiga yra paversti kiekvieną pilietį įsisąmoninusiu Krišną. Tuomet jis atlieką šaunią pareigą. Ir kadangi monarchai to nedarė, dabar monarchija visur panaikinta. Tad monarchai, kur bebūtų monarcija, net ir nedidelė, net ir parodomoji, visai kaip dabar yra Anglijoje, jeigu monarchas taptų įsisąmoninusiu Krišną, taptų tikru Krišnos atstovu, tuomet visas karalystės veidas pasikeistų. Tai reikalinga. Mūsų Krišnos sąmonės judėjimas skirtas šiam tikslui. Mes nelabai patinka ši vadinamoji demokratija. Kokia šios demokratijos vertė? Visi kvailiai ir neišmanėliai. Jie balsuos už kitą kvailį ar neišmanėlį, jis taps ministru pirmininku, tuo arba tuo. Visai kaip... Visoje daugybėje atvejų. Tai nėra gerai žmonėms. Mes neskirti šiai vadinamajai demokratijai, nes nesame išmokyti. Jeigu karalius išmokytas... Tai buvo monarchijos sistema. Visai kaip Judišthira Maharadža, Ardžuna ar kas kitas, visi karaliai. Rājarṣi. Jie buvo vadinami rājarṣi.
- imaṁ vivasvate yogaṁ
- proktavān aham avyayam
- vivasvān manave prāha
- manur ikṣvākave 'bravīt
- (BG 4.1)
Evaṁ paramparā-prāptam imaṁ rājarṣayo viduḥ (BG 4.2). Rājarṣayaḥ. Rāja, reiškia „karalius“, jis ne tik karalius. Jis - didis rišis, šventas asmuo, visai kaip Maharadža Judhišthira arba Ardžuna. Jie buvo šventos asmenybės. Jie nėra įprasti, ne tokie kaip šis girtuoklis karalius, kuris sako: „Aš turiu visą daugybę pinigų. Leiskite man gerti, ir tegu prostitutės man pašoka.“ Visai ne taip. Jie buvo rišiai. Nors buvo karaliai, jie buvo rišiai. Tokių karalių norima, rājarṣi. Tuomet žmonės bus laimingi. Bengalų kalboje yra patarlė: „Rājara pāpe rāja naṣṭa gṛhiṇī doṣe gṛhastha bhraṣṭa.“ Gṛhastha, namų gyvenime, jeigu žmona nėra gera, tuomet tuose namuose niekas nebus laimingas, gṛhastha, namų gyvenime. Taip pat ir karalystėje, jeigu karalius nepamaldus, tuomet viskas, kiekvienas kentės. Tai yra problema.