LT/BG 12.2
Tekstas 2
- śrī-bhagavān uvāca
- mayy āveśya mano ye māṁ
- nitya-yuktā upāsate
- śraddhayā parayopetās
- te me yukta-tamā matāḥ
Pažodinis vertimas
śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; mayi — į Mane; āveśya — sutelkdami; manaḥ — protą; ye — tie, kurie; mām — Mane; nitya — visada; yuktāḥ — užsiėmę; upāsate — garbina; śraddhayā — tikėjimu apdovanoti; parayā — transcendentiniu; upetāḥ — apdovanoti; te — jie; me — Mano; yukta-tamāḥ — pasiekę yogos tobulumą; matāḥ — laikomi.
Vertimas
Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Tuos, kurie savo protą sutelkia į Mano asmenišką pavidalą ir visada garbina Mane su didžiu transcendentiniu tikėjimu, Aš laikau pačiais tobuliausiais.
Komentaras
Atsakydamas į Arjunos klausimą, Kṛṣṇa aiškiai sako, kad tas, kuris protą sutelkia į Jo asmenišką pavidalą ir tikėdamas bei pasiaukojęs Jį garbina, laikomas pačiu tobuliausiu yogu. Visiškai Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus neatlieka jokios materialios veiklos, nes viską skiria Kṛṣṇai. Tyras bhaktas visada tarnauja: kartoja ar gieda Viešpaties vardus, klausosi ar skaito knygas apie Kṛṣṇą, gamina prasādam ar eina nupirkti ką nors Kṛṣṇai, tvarko šventyklą ar plauna indus – kad ir ką jis darytų, viską skiria Kṛṣṇai ir nepraleidžia nė akimirkos Jam netarnaudamas. Tai visiškas samādhi.