LT/BG 2.24
Tekstas 24
- acchedyo ’yam adāhyo ’yam
- akledyo ’śoṣya eva ca
- nityaḥ sarva-gataḥ sthāṇur
- acalo ’yaṁ sanātanaḥ
Pažodinis vertimas
acchedyaḥ —nedaloma; ayam —ši siela; adāhyaḥ —nesudeginama; ayam —ši siela; akledyaḥ —netirpi; aśoṣyaḥ —neišdžiovinama; eva —tikrai; ca —ir; nityaḥ —amžina; sarva-gataḥ —visa persmelkianti; sthāṇuḥ —pastovi; acalaḥ —nepajudinama; ayam —ši siela; sanātanaḥ —amžinai ta pati.
Vertimas
Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati.
Komentaras
Šios atomo dydžio sielos savybės akivaizdžiai rodo, kad individuali siela – amžinas, be galo mažas dvasinės visumos atomas, ir kad ji nekinta – amžinai yra tas pats atomas. Šiuo atveju monizmo teoriją pritaikyti labai sunku, nes individualios sielos iš principo niekada negali susilieti į vientisą visumą. Išsivadavusi iš materijos nešvaros, atomo dydžio siela kaip dvasinė kibirkštis gali likti (jeigu jai tai svarbiau) Aukščiausiojo Dievo Asmens švytėjime, tačiau išmintingos sielos keliauja į dvasines planetas, kur bendrauja su Dievo Asmeniu.
Žodis sarva-gata („visa persmelkianti“) – reikšmingas, nes nėra abejonių, kad gyvosios esybės išsibarsčiusios po visą Dievo kūriniją. Jos gyvena ant žemės paviršiaus, taip pat vandenyje, ore, žemėje, net ugnyje. Negalima pripažinti, kad ugnyje jos žūsta, nes šie posmai aiškiai nurodo, jog siela nedega. Todėl neabejotina, kad gyvųjų būtybių taip pat esama ir Saulės planetoje, o jų kūnai pritaikyti gyventi tos planetos sąlygomis. Jeigu Saulė būtų neapgyvendinta, žodis sarva-gata – „visur gyvenanti“ – netektų prasmės.