LT/BG 2.52

Revision as of 07:23, 28 June 2018 by Vanibot (talk | contribs) (Vanibot #0019: LinkReviser - Revised links and redirected them to the de facto address when redirect exists)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 52

यदा ते मोहकलिलं बुद्धिर्व्यतितरिष्यति ।
तदा गन्तासि निर्वेदं श्रोतव्यस्य श्रुतस्य च ॥५२॥
yadā te moha-kalilaṁ
buddhir vyatitariṣyati
tadā gantāsi nirvedaṁ
śrotavyasya śrutasya ca

Pažodinis vertimas

yadā — kai; te — tavo; moha — iliuzijos; kalilam — miško tankmę; buddhiḥ — transcendentinė tarnystė, pasitelkus intelektą; vyatitariṣyati — pranoks; tadā — tada; gantā asi — tu tapsi; nirvedam — abejingu; śrotavyasya — tam, ką turi išgirsti; śrutasya — tam, ką jau išgirdai; ca — taip pat.

Vertimas

Kai tavo intelektas išsigaus iš iliuzijos tankynės, tapsi abejingu ir tam, ką jau girdėjai, ir tam, ką dar išgirsi.

Komentaras

Didžiųjų Viešpaties bhaktų gyvenimo pavyzdys rodo, kad per pasiaukojimo Viešpačiui tarnystę jie tampa abejingi Vedų ritualams. Kai žmogus iš tikrųjų suvokia Kṛṣṇą, savo ryšį su Kṛṣṇa, jis natūraliai visiškai nustoja domėtis apeigomis, kurios siejasi su karmine veikla, net jeigu jis yra patyręs brahmanas. Śrī Mādhavedra Puris, didis bhaktas ir ācārya, bhaktų sekos atstovas, sako:

sandhyā-vandana bhadram astu
bhavati bhoḥ snāna tubhyaṁ namo
bho devāḥ pitaraś ca tarpaṇa-
vidhau nāhaṁ kṣamaḥ kṣamyatām
yatra kvāpi niṣadya yādava-
kalottamasya kaṁsa-dviṣaḥ
smāraṁ smāram aghaṁ harāmi
tad alaṁ manye kim anyena me

„Būkit pagarbintos mano maldos, kurias kalbu triskart per dieną. Būki pagarbintas, o apsiplovime. O pusdieviai! O protėviai! Atleiskite man už tai, kad nesugebu išreikšti jums pagarbos. Kur dabar būčiau, visur atsimenu didįjį Yadu dinastijos ainį [Kṛṣṇą], Kaṁsos priešą, ir taip atsikratau nuodėmių naštos. Manau, kad man to pakanka.“

Vedų ritualai ir apeigos privalomi neofitams. Tai įvairios maldos, kalbamos triskart per dieną, apsiplovimas ankstų rytą, nusilenkimas protėviams etc. Tačiau žmogus, visiškai pasinėręs į Kṛṣṇos sąmonę ir su transcendentine meile tarnaujantis Viešpačiui, tampa abejingas minėtiems reguliatyviesiems principams, nes jis jau pasiekė tobulumą. Jeigu tarnaujantis Aukščiausiajam Viešpačiui Kṛṣṇai žmogus pasiekia pažinimo lygmenį, jis nebeprivalo atlikti įvairių askezių ir atnašauti aukų, kurias rekomenduoja apreikštieji raštai. Jeigu žmogus nesuvokia, kad Vedų tikslas – pasiekti Kṛṣṇą, ir tiktai atlieka apeigas etc., jis tuščiai švaisto laiką tokiai veiklai. Kṛṣṇą įsisąmoninę žmonės pakyla virš śabda-brahmos, t.y Vedų ir Upaniṣadų nurodymų.