LT/BG 2.51

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 51

कर्मजं बुद्धियुक्ता हि फलं त्यक्त्वा मनीषिणः ।
जन्मबन्धविनिर्मुक्ताः पदं गच्छन्त्यनामयम् ॥५१॥
karma-jaṁ buddhi-yuktā hi
phalaṁ tyaktvā manīṣiṇaḥ
janma-bandha-vinirmuktāḥ
padaṁ gacchanty anāmayam

Pažodinis vertimas

karma-jam — gimusių iš karminės veiklos; buddhi-yuktāḥ — atliekantys pasiaukojimo tarnystę; hi — tikrai; phalam — rezultatų; tyaktvā — atsisakydami; manīṣiṇaḥ — didieji išminčiai arba bhaktai; janma-bandha — iš gimimo ir mirties nelaisvės; vinirmuktāḥ — išsivadavę; padam — padėtį; gacchanti — jie pasiekia; anāmayam — be kančių.

Vertimas

Didieji išminčiai, ar bhaktai, su pasiaukojimu tarnaudami Viešpačiui išsilaisvina iš veiklos materialiame pasaulyje pasekmių. Taip jie ištrūksta iš gimimo ir mirties rato ir pasiekia būvį be kančių [sugrįždami atgal pas Dievą].

Komentaras

Išsivadavusių gyvųjų esybių namai ten, kur nėra materialių kančių. Bhāgavatam (10.14.58) sako:

samāṣritā ye pada-pallava-plavaṁ
mahat-padaṁ puṇya-yaśo murāreḥ
bhavāmbudhir vatsa-padaṁ paraṁ padaṁ
padaṁ padaṁ yad vipadāṁ na teṣām

„Viešpats – materialaus kosmoso prieglobstis, Jis žinomas Mukundos, suteikiančiojo mukti, vardu. Todėl tam, kuris sėdo į Jo lotosinių pėdų laivą, materialaus pasaulio vandenynas sumažėja iki balutės, kuri telkšo veršelio pėdsake. Tokio žmogaus tikslas – pasiekti paraṁ padam, Vaikuṇṭhą – šalį, kur nėra materialių kančių, jis nesiveržia ten, kur kiekviename žingsnyje tyko pavojai.“

Tiktai neišmanymas trukdo suprasti, kad materialus pasaulis – kančių šalis, kad jame kas žingsnis tyko pavojai. Tik dėl neišmanymo menkos nuovokos žmonės atlieka karminę veiklą ir bando prisitaikyti prie aplinkybių, manydami, kad karminės veiklos vaisiai padarys juos laimingus. Jie nė nenumano, kad niekur visatoje nėra tokio materialaus kūno, kuris galėtų užtikrinti gyvenimą be kančių. Gyvenimo bėdos – gimimas, mirtis, senatvė ir ligos – būdingos visam materialiam pasauliui. Tačiau suvokiantis savo tikrąją, prigimtinę amžino Viešpaties tarno padėtį, suvokia ir Dievo Asmens padėtį, todėl atsideda transcendentinei meilės tarnystei Viešpačiui. Dėl to jis gauna teisę įžengti į Vaikuṇṭhos planetas, kuriose gyvenimas nematerialus, nėra kančių, mirtis ir laikas neturi įtakos. Įsisąmoninti savo prigimtinį būvį – tai suvokti Dievo didybę. Klysta tas, kuris galvoja, kad gyvoji esybė ir Viešpats – vienodo lygio. Toks žmogus gyvena tamsoje ir negali su pasiaukojimu tarnauti Viešpačiui. Jis pats sau tampa dievu ir pasmerkia save nuolatos gimti ir mirti. Bet tas, kuris suvokia, kad jo pašaukimas – tarnauti, ir ima tarnauti Viešpačiui, iškart tampa vertas Vaikuṇṭhalokos. Tarnavimas Viešpaties labui vadinasi karma-yoga, arba buddhi-yoga, arba, paprasčiau tariant – pasiaukojimo tarnystė.