LT/BG 2.10
Tekstas 10
- तमुवाच हृषीकेशः प्रहसन्निव भारत ।
- सेनयोरुभयोर्मध्ये विषीदन्तमिदं वचः ॥१०॥
- tam uvāca hṛṣīkeśaḥ
- prahasann iva bhārata
- senayor ubhayor madhye
- viṣīdantam idaṁ vacaḥ
Pažodinis vertimas
tam —jam; uvāca —tarė; hṛṣīkeśaḥ —juslių valdovas Kṛṣṇa; prahasan —šypsodamasis; iva —kaip; bhārata —o Dhṛtarāṣṭra, Bharatos aini; senayoḥ —kariuomenių; ubhayoḥ —abiejų pusių; madhye —viduryje; viṣīdantam —sielvarto palaužtam; idam —šiuos; vacaḥ —žodžius.
Vertimas
O Bharatos aini, tuomet Kṛṣṇa, stovėdamas abiejų kariuomenių viduryje, šypsodamasis taip tarė sielvarto palaužtam Arjunai.
Komentaras
Kalbasi artimi draugai – Hṛṣīkeśa ir Guḍākeśa. Jie draugai, todėl abu lygūs, bet vienas jų savo noru tampa kito mokiniu. Kṛṣṇa šypsosi, nes draugas nusprendžia būti Jo mokiniu. Viešpats, kaip visa ko valdovas, visada užima aukščiausią padėtį. Bet vis dėlto Jis sutinka tapti bhakto draugu, sūnumi ar mylimuoju, jei tik šis pageidauja Jį tokį matyti. Kai tik Arjuna pripažino, kad Viešpats – mokytojas, Kṛṣṇa nedelsdamas ėmėsi šio vaidmens ir rimtai, kaip ir dera tokiais atvejais, pradėjo kalbėtis su Savo mokiniu. Iš konteksto galima suprasti, jog mokytojo ir mokinio pokalbis vyko atvirai, girdint abiejoms kariuomenėms – kad naudos iš jo galėtų turėti visi susirinkusieji. Taigi „Bhagavad-gītos“ dialogai skirti ne kokiam nors vienam asmeniui, visuomenei ar grupei, bet visiems – ir draugai, ir priešai turi lygią teisę juos girdėti.