LT/BG 2.31
Tekstas 31
- स्वधर्ममपि चावेक्ष्य न विकम्पितुमर्हसि ।
- धर्म्याद्धि युद्धाच्छ्रेयोऽन्यत्क्षत्रियस्य न विद्यते ॥३१॥
- sva-dharmam api cāvekṣya
- na vikampitum arhasi
- dharmyād dhi yuddhāc chreyo ’nyat
- kṣatriyasya na vidyate
Pažodinis vertimas
sva-dharmam —savus religijos principus; api —taip pat; ca —tikrai; avekṣya —turint omenyje; na —niekada; vikampitum —dvejoti; arhasi —tau verta; dharmyāt —dėl religijos principų; hi —tikrai; yuddhāt —už kovą; śreyaḥ —geresnio užsiėmimo; anyat —jokio kito; kṣatriyasya —kṣatriyui; na —ne; vidyate —egzistuoja.
Vertimas
O dėl savo kṣatriyo pareigos, žinoki, nėra tau geresnio darbo už kovą ginant religijos principus. Todėl nedvejok.
Komentaras
Kṣatriyais vadinami antrosios iš keturių socialinių grupių atstovai, kurių užduotis – tinkamai organizuoti valdymą. Kṣat reiškia „žeisti“. Ginantysis nuo skriaudėjų yra kṣatriya (trāyate – ginti). Kṣatriyai žudyti mokomi miške. Apsiginklavę vien kardu jie eina į mišką ir vienas prieš vieną susiremia su tigru. Nudobtas tigras sudeginamas su karališkomis iškilmėmis. Džaipuro valstijos karaliai kṣatriyai laikosi šio papročio dar ir dabar. Kṣatriyus neatsitiktinai mokė kaip iškviesti priešininką į kovą ir jį nugalėti, nes kai kuriais atvejais prievarta būtina religijos principams ginti. Todėl kṣatriyai neturi duoti sannyāsio įžadų, t.y. atsižadėti pasaulio. Prievartos nenaudojimas politikoje gali būti diplomatinis manevras, bet jos nereikia paversti principu. Religijos įstatymų rinkinyje teigiama:
- āhaveṣu mitho ‘nyonyaṁ
- jighāṁsanto mahī-kṣitaḥ
- yuddhamānāḥ paraṁ śaktyā
- svargaṁ yānty aparāṇ-mukhāḥ
- yajñeṣu paśavo brahman
- hanyante satataṁ dvijaiḥ
- saṁskṛtāḥ kila mantraiś ca
- te ‘pi svargam avāpnuvan
„Karalius arba kṣatriyas, kuris žūva kautynių lauke kovodamas su priešišku jam karaliumi, po mirties vertas gyventi dangaus planetose. To paties nusipelno ir brahmanas, atnašaujantis gyvūnus aukuro ugnyje.“ Taigi žudymas kautynėse ginant religijos principus ir gyvūnų atnašavimas aukuro ugnyje jokiu būdu nelaikomi prievartos aktu, nes visi gauna naudos iš to, kas susiję su religijos principais. Paaukotas gyvūnas iškart gauna gyvenimą žmogaus kūne, ir jam nebereikia laipsniškai evoliucionuoti iš vienos gyvybės formos į kitą. O kṣatriyai, žuvę kautynių lauke, ir brahmanai, atnašaujantys aukas, patenka į dangaus planetas.
Yra dviejų rūšių sva-dharmos, nurodytos pareigos. Kol nesi išsivadavęs, reikia vykdyti pareigas, numatytas kūnui, kuriame įsikūnijai. Norint išsivaduoti, tos pareigos neturi prasilenkti su religijos principais. Išsivadavus sva- dharma (nurodyta pareiga) tampa dvasinė ir išeina už materialios kūniškos sampratos ribų. Materiali būties samprata numato specifines pareigas tiek brahmanams, tiek kṣatriyams, ir tos pareigos neišvengiamos. Sva-dharmą nustato Viešpats – tai išsamiai nušvies ketvirtasis skyrius. Kūno lygiu atliekama sva-dharma vadinasi varṇāśrama-dharma, arba žmogaus dvasinio pažinimo pamatinis akmuo. Žmonių civilizacija prasideda varṇāśrama- dharmos stadija. Varṇāśrama-dharma – tai specifinės pareigos, kurias nulemia tai, kokios gamtos guṇos valdo įgytą kūną. Vykdydamas savo nurodytas pareigas bet kokioje veiklos srityje ir sekdamas aukštesniųjų autoritetų nurodymais žmogus pasikelia į aukštesnę būties pakopą.