LT/Prabhupada 0185 - Mūsų neturėtų trikdyti šios eterinės sąveikos
Lecture on SB 3.26.35-36 -- Bombay, January 12, 1975
Neįstrikite sistemoje. Sistema yra reikalinga, jeigu jūs progresuojate judėdami link Aukščiausiojo suvokimo. Tačiau jei jūs paprasčiausiai sekate sistemą, tačiau nedarote pažangos suvokiant Aukščiausiąjį, tuomet, pagal Šrimad Bhagavatam arba pagal vedinę versiją, tai - paprasčiausiai nesavanaudiškas darbas. Tačiau jis... Neturi jokios vertės. Todėl Bhagavata sako: „Tai - pirmos klasės religinė sistema.“ Nesvarbu, jūs ją vadinsite hinduistų, musulmonų, krikščionių ar budistų. „Tai - pirmos klasės religija, kuri jums padės progresuoti suvokiant Adhokšają.“ Adhokšaja - tai kitas Krišnos vardas. Adhokšaja reiškia dalyką, kurio negalite suprasti paprasčiausiai protinių spekuliacijų būdu ar empirinėmis žiniomis, besitreniruodami ir naudodami empirines žinias. Tai vadinama Adhokšaja. „Adhah-kṛtaṁ akṣajam jñānaṁ yatra.“ Taigi mes turime priartėti prie Adhokšajos. Yra skirtingos žinojimo stadijos: pratyakṣa, parokṣa, aparokṣa, adhokṣaja, aprākṛta. Turime priartėti prie aprākṛta, transcendentinių žinių, esančių anapus materialios prigimties. Adhokṣaja yra beveik arčiau negu žemiausia žinių pakopa, pratyakṣa, parokṣāparokṣa. Jie yra kaniṣṭha-adhikāroje.
- arcāyām eva haraye
- pūjāṁ yaḥ śraddhayehate
- na tad-bhakteṣu cānyeṣu
- sa bhaktaḥ prākṛtaḥ smṛtaḥ
- (SB 11.2.47)
Taigi prākṛta stadija yra pratyakṣa žinojimas, tiesioginis suvokimas, o žinios yra gaunamos iš paramparos. Pratyakṣa, parokṣa, tuomet aparokṣa, savirealizacija, ir tuomet adhokṣaja, aprākṛta. Krišnos sąmonė - tai aprākṛta žinios. Tai - aukščiausia Krišnos pažinimo platforma, aprākṛta žinios. Kol mes siekiame adhokṣaja žinojimo, yra reguliatyvieji principai. Turime griežtai laikytis šių principų. Aprākṛta yra skirta paramahaṁsai. Tai vadinama rāga-bhakti. Šiose stadijose, pratyakṣa, parokṣa, tai yra vadinama viddhi-bhakti. Tačiau be viddhi-bhakti jūs negalite pasiekti rāga-bhakti platformos, nors tai ir pasiekiama ranka. Rāgānugā, rāga-bhakti atliekama sekant atsidavusiųjų pėdsakais Vrindavane. Tai vadinama rāga-bhakti. Krišnos asmeniniai pagalbininkai. Ne tiesiogiai tampant Krišnos asmeniniu pagalbininku, bet sekdami amžinų Krišnos pagalbininkų pėdomis, mes galime pasiekti rāga-bhakti pakopą. Tai vadinama parā-bhakti. Ši parā-bhakti yra reikalinga.
- brahma-bhūtaḥ prasannātmā
- na śocati na kāṅkṣati
- samaḥ sarveṣu bhūteṣu
- mad-bhaktiṁ labhate parām
- (BG 18.54)
Šis Krišnos sąmonės judėjimas palaipsniui vysto iki rāga-bhakti ar parā-bhakti stadijos. Tuomet gyvenimas tampa sėkmingas. Tokiu būdu mes neturėtume būti trikdomi šių eterinių sąveikų. Kaip teigiama čia, „mṛdutvaṁ kaṭhinatvaṁ ca śaityam uṣṇatvam eva ca“. Mes esame trikdomi šių dalykų. Įsivaizduokite, jog gulime ant grindų. Tai kaṭhinatvam: labai sunku. Tačiau jeigu mums duoda pagalbę ar gerą čiužinį, tai yra mṛdutvam. Panašiai ir śītoṣṇa. Kartais vanduo yra vėsus, šaltas, o kartais labai karštas. Vanduo yra tas pats, tačiau dėl eterinio išdėstymo jis įgyja skirtingą poziciją, skirtingas sąlygas. Tai - skausmų ir malonumų šaltinis sąlytyje su oda. Oda yra jutiklis. Jeigu mes pilnai įsisąmoniname, jog „aš nesu šis kūnas“, tai reikalauja suvokimo, ātmānubhūti.
Kuo labiau esame pažengę dvasinėje sąmonėje, tuo labiau link ātma-stha.. Tai vadinama sthita-prajña. Tuomet mes neturėtume būti trukdomi. Turėtume praktikuoti, kad šios sąlyginės ar eterinės transformacijos mūsų nebetrikdytų. Turėtume. Kadangi mes nepriklausome kaip dvasinės sielos, ahaṁ brahmāsmi, Aš nepriklausau šiam materialiam išdėstymui, tačiau aš prisitaikiau prie jo, taigi per praktiką aš turiu pasiekti dvasinį statusą. Praktikos metu tai reikalauja tolerancijos. Tai vadinama bhajana, sādhana, ar tapasya, asketizmas, atgaila, tolerancija. Dalykai, kurie mes nesame, tačiau kažkokiu būdu mes save su jais identifikavome... Tačiau vėl tai praktikuoti, pasiekti dvasinę platformą, ši tolerancija vadinama tapasya. Tai - tapasyos reikšmė. Tapah reiškia skausmą, savanoriškai priimti kažkiek skausmo.