LT/Prabhupada 0452 - Krišna apsireiškia šioje žemėje kartą per Brahmos dieną
Lecture on SB 7.9.5 -- Mayapur, February 25, 1977
Pradyumna: Vertimas - "Kai Viešpats Nṛsiṁha-deva pamatė mažą berniuką Prahlādą Maharadžą parpuolusį prie Jo lotosinių pėdų, Jį užliejo meilės Savo bhaktui banga. Pakėlęs Prahlādą, Viešpats uždėjo savo lotosinę ranką ant jo galvos, kuri visuomet visiems atsidavusiesiems dovanoja bebaimiškumą".
Prabhupāda:
- sva-pāda-mūle patitaṁ tam arbhakaṁ
- vilokya devaḥ kṛpayā pariplutaḥ
- utthāpya tac-chīrṣṇy adadhāt karāmbujaṁ
- kālāhi-vitrasta-dhiyāṁ kṛtābhayam
- (SB 7.9.5)
Taigi, labai paprasta tapti atsidavusiuoju ar palankiai nusiteikusiu Viešpaties atžvilgiu. Tai visai nesudėtinga. Matome Prahlādos Maharadžo pavyzdį, jis buvo penkerių metų amžiaus ... (pertrauka) ... jis atsidavusysis, jis pažįsta Aukščiausiąjį Viešpatį ir jis nusilenkė Jam. Tokia jo kvalifikacija. Kiekvienas gali tai padaryti. Kiekvienas gali ateiti į šventyklą ir nusilenkti. Kas čia sudėtingo? Tiesiog žmogus turi turėti jausmą, kad "čia Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa arba Nṛsiṁha-deva arba bet kuri kita iš daugybės Jo ekspansijų."
Šastrose nurodyta, advaitam acyutam anādim ananta-rūpam (Bs 5.33.). Kṛṣṇa turi ananta-rūpam. Todėl kiekvienas pavidalas yra Kṛṣṇos pirminio pavidalo ekspansija. Pirminis pavidalas yra Kṛṣṇa. Kṛṣṇas tu bhagavān svayam (SB 1.3.28). Taigi, yra tiek daug rūpa (pavidalų): Rāma, Nṛsiṁha, Varāha, Balarāma, Paraśurāma, Mīna, vėžlys, Nṛsiṁha-deva. Rāmādi-mūrtiṣu kalā-niyamena tiṣṭhan (Bs. 5.39). Jis egzistuoja ne vien tik Kṛṣṇos pavidalu, Jo skirtingos formos visuomet egzistuoja tuo pačiu metu. Kiekviena forma, rāmādi-mūrtiṣu. Tas pats pavyzdys, kuris jau duotas daug kartų: visai kaip saulė, saulės laikas, dvidešimt keturios valandos, taigi, iš dvidešimt keturių valandų ar dvidešimt keturių inkarnacijų, bet kuris momentas yra dabartis. Tai nereiškia, kad, tarkim, jei dabar yra aštunta valanda, kad septinta valanda baigėsi. Ne. Septinta valanda yra kažkurioje kitoje pasaulio dalyje. Arba devinta valanda. Ji taip pat yra šią akimirką. Dvylikta valanda taip pat egzistuoja. Mes turime vieną laikrodį, kurį davė Gurukṛpa Maharadžas. (juokiasi) Jis atvežė jį iš Japonijos. Laikrodis labai gražus. Iš karto gali matyti koks šiuo metu laikas skirtingose vietose - iš karto. Taigi, visos šios valandos egzistuoja. Todėl Kṛṣṇos līlā yra vadinama nitya-līlā, ne todėl, kad viena līlā tęsiasi, o kita pasibaigė. Ne. Viskas egzistuoja tuo pačiu metu. Todėl naudojamas žodis rāmādi-mūrtiṣu. Rāmādi-mūrtiṣu kalā-niyamena tiṣ... Niyamena. Būtent tinkamu metu. Visai kaip saulė. Anksčiau nebuvo jokių laikrodžių, bet kiekvienas galėdavo laiką sekti pagal saulės šešėlį. Ir net dabar galima taip jį sekti. Vaikystėje mes laiką sekdavome matydami šešėlį. "Dabar toks laikas" - tiksliai toks laikas ir būdavo. So kalā-niyamena tiṣṭhan, ne tai, kad bet kaip - dabar pagal šešėlį yra pirma valanda čia, o kitą dieną pirma valanda štai ten. Ne. Jūs surasite šešėlį toje pačioje vietoje tuo pačiu metu. Kalā-niyamena tiṣṭhan. Panašiai, Kṛṣṇa's līlā, niyamena tiṣṭhan - tiksliai. Yra nesuskaičiuojama daugybė visatų. Štai gimė Kṛṣṇa. Dabar Kṛṣṇa nešamas Vasudevos į Vrindāvaną. Tas pats dalykas - tuojau pat gimus, Kṛṣṇa nukeliavo į Vrindāvaną - kitoje visatoje vėl gimė Kṛṣṇa. Tokiu būdu Jo līlā tęsiasi nenutrūkstamai. Nėra jokių nutrūkimų, nėra jokių laiko neatitikimų. Tiksliai. Lygiai taip, kaip Kṛṣṇa pasirodo šioje žemėje vieną kartą per Brahmos dieną. Taigi, po daugybės milijonų metų Kṛṣṇa pasirodys vėl, jei ne pats asmeniškai, tai per Savo ekspansiją, aṁśena. Caitanya Mahāprabhu pasirodys tiksliai numatytu metu. Viešpats Rāmacandra irgi pasirodys. So rāmādi mūrtiṣu kalā-niyamena tiṣṭhan (Bs. 5.39).
Taigi, ši līlā, Nṛsiṁha-deva, taip pat yra tiksliai savo laiku. So sva-pāda-mūle patitaṁ tam arbhakam. Labai tyras vaikas. Jei vaikas tyras kaip Prahlāda Mahārādžas, jis gali gauti tiek daug malonės iš Nṛsiṁha-devo. Tokia pikta Viešpaties išvaizda, kad net pati Lakṣmī negalėjo prisiartinti... Aśruta. Adṛṣṭa aśruta pūrva. Dar tokios Viešpaties formos nėra buvę. Net pati Lakṣmī apie tai nežinojo. Bet Prahlāda Mahārādžas nebijojo. Jis žinojo "Tai mano Viešpats". Visai kaip liūto jauniklis, jis juk nebijo liūto. Jis šokinėja liūtui ant galvos, nes žino "Tai mano tėtis. Tai mano mama". Panašiai ir Prahlāda Mahārādžas nebijojo, nors Brahmā ir kiti pusdieviai bijojo prisiartinti prie Viešpaties. Tiesiog jis kaip tyras vaikas atėjo ir nusilenkė Jam. Tam arbhakaṁ vilokya. Taigi, toks Dievas nėra impersonalus. Tučtuojau Jis suvokė, " O, tai tyras vaikas. Jis taip stipriai buvo puolamas savo tėvo ir dabar jis lenkiasi Man" Vilokya devaḥ kṛpayā pariplutaḥ. Jis tapo labai maloningas. Taigi, tai viskas.