LT/BG 1

Bhagavad-gītā, kokia ji yra - PIRMAS SKYRIUS: Kurukṣetros mūšio lauke

Įvadas - ANTRAS SKYRIUS

Prabhupados komentarus galite rasti paspaudę ant teksto nuorodos

Tekstas 1.1: Dhṛtarāṣṭra tarė: O Sañjaya, ką veikė susirinkę į šventą Kurukṣetros lauką trokštantys kautis mano ir Pāṇḍu sūnūs?

Tekstas 1.2: Sañjaya tare: O valdove, apžvelgęs kariuomenę, kurios dalinius išdėstė Pāṇḍu sūnūs, karalius Duryodhana prisiartino prie savo mokytojo ir prabilo į jį tokiais žodžiais.

Tekstas 1.3: O mano mokytojau, pažvelki į didžiulę Pāṇḍu sūnų kariuomenę, kurią taip meistriškai išdėstė tavo sumanusis mokinys, Drupados sūnus.

Tekstas 1.4: Šioje kariuomenėje daug didvyriškų lankininkų, mūšyje lygių Bhīmai ir Arjunai, tai didieji karžygiai Yuyudhāna, Virāṭa bei Drupada.

Tekstas 1.5: Tarp jų – didvyriai Dhṛṣṭaketu, Cekitāna, Kāśirāja, Purujitas, Kuntibhoja bei Śaibya – narsūs galiūnai karžygiai.

Tekstas 1.6: Jų gretose galingasis Yudhāmanyu, stipruolis Uttamaujā, Subhadros sūnus bei Draupadī sūnūs. Visi jie – įgudę kovos vežimų kariai.

Tekstas 1.7: Bet pirmiausia, o geriausias iš brahmanų, leiski paminėti tuos karvedžius, kurie ypač tinka vadovauti mano karinėms pajėgoms.

Tekstas 1.8: Tai tu pats, o taip pat Bhīṣma, Karṇa, Kṛpa, Aśvatthāmā, Vikarṇa, Somadattos sūnus vardu Bhūriśravā – visad nugalintys mūšyje.

Tekstas 1.9: Ten daug ir kitų didvyrių, pasiryžusių paguldyti už mane galvas. Visi jie puikiai apsiginklavę įvairiausiais ginklais ir gerai išmano karo mokslą.

Tekstas 1.10: Mūsų stiprybė neišmatuojama, be to, mus patikimai saugo senolis Bhīṣma, o išgalės Pāṇḍavų, rūpestingai saugomų Bhīmos, ribotos.

Tekstas 1.11: O dabar kiekvienas jūsų turite visomis išgalėmis paremti senolį Bhīṣmą, užėmę jums skirtas strategines vietas kariuomenės falangose.

Tekstas 1.12: Tada narsusis Kuru dinastijos senolis Bhīṣma griausmingai papūtė savo kriauklę, kuri suriaumojo it liūtas ir labai nudžiugino Duryodhaną.

Tekstas 1.13: Po to, vienu kartu netikėtai sugaudė kriauklės, litaurai, būgnai, trimitai bei ragai ir sukėlė baisingą triukšmą.

Tekstas 1.14: O kitoje lauko pusėje, Viešpats Kṛṣṇa ir Arjuna didingame baltais žirgais kinkytame kovos vežime ėmė pūsti savo transcendentines kriaukles.

Tekstas 1.15: Viešpats Kṛṣṇa pūtė Savo kriauklę Pāñcajanyą, Arjuna pūtė savąją Devadattą, o Bhīma, titaniškais žygiais pagarsėjęs besotis, pūtė savo didžiąją Pauṇḍrą.

Tekstai 1.16-18: Karalius Yudhiṣṭhira, Kuntī sūnus, papūtė savąją kriauklę Anantavijayą, Nakula ir Sahadeva – Sughoṣą ir Maṇipuṣpaką. Didysis lankininkas Kāśio karalius, grėsmingas karys Śikhandis, Dhṛṣṭadyumna, Virāṭa bei nenugalimasis Sātyakis, taip pat Drupada, Draupadī sūnūs ir kiti didvyriai, tokie kaip puikiai apsiginklavęs Subhadros sūnus – visi, o valdove, ėmė pūsti savo kriaukles.

Tekstas 1.19: Įvairiausių kriauklių garsai susiliejo į vientisą gausmą, nuo žemės iki dangaus, ir suvirpėjo Dhṛtarāṣṭros sūnų širdys.

Tekstas 1.20: Tada Pāṇḍu sūnus Arjuna, sėdintis kovos vežime, virš kurio plaikstėsi vėliava su Hanumāno atvaizdu, pakėlė lanką ir pasiruošė leisti strėles. O valdove, pažvelgęs į Dhṛtarāṣṭros sūnus kautynių rikiuotėje, Arjuna prabilo į Viešpatį Kṛṣṇą tokiais žodžiais.

Tekstai 1.21-22: Arjuna tarė: O Patikimasis, pastatyki mano kovos vežimą tarp dviejų kariaunų, kad regėčiau čia susirinkusius, geidžiančius kautynių – su jais man lemta sukryžiuoti ginklus šiame didingame mūšyje.

Tekstas 1.23: Aš noriu pažvelgti į tuos, kurie atvyko kautis su mumis, norėdami įsiteikti piktavaliui Dhṛtarāṣṭros sūnui.

Tekstas 1.24: Sañjaya tarė: O Bharatos aini, Arjunos paprašytas Viešpats Kṛṣṇa pastatė puikųjį kovos vežimą tarp abiejų kariuomenių.

Tekstas 1.25: Bhiṣmos, Droṇos ir kitų pasaulio valdovų akivaizdoje Viešpats prašneko: Pažvelki, o Pārtha, į visus čia susirinkusius Kuru dinastijos palikuonis.

Tekstas 1.26: Ir išvydo Arjuna abiejose kariuomenėse savo tėvus, senelius, mokytojus, dėdes iš motinos pusės, brolius, sūnus, vaikaičius, draugus, o taip pat savo uošvius bei geranorius žmones.

Tekstas 1.27: Kai Kuntī sūnus Arjuna išvydo visus savo draugus bei giminaičius, gailestis suspaudė jo širdį, ir jis taip prašneko.

Tekstas 1.28: Arjuna tarė: Mano brangusis Kṛṣṇa, kai regiu priešais save taip karingai nusiteikusius draugus bei giminaičius, jaučiu virpulį visame kūne ir man džiūsta burna.

Tekstas 1.29: Drebulys krečia visą mano kūną, šiaušiasi plaukai, iš rankos slysta Gāṇḍīvos lankas, dega oda.

Tekstas 1.30: Negaliu daugiau čia pasilikti. Temsta mano sąmonė, galvoje pinasi mintys. O Kṛṣṇa, demono Keśio nugalėtojau, priešais regiu tiktai nelaimes.

Tekstas 1.31: Nesuprantu, ką gero gali duoti gentainių žudymas šiame mūšyje. Tokia kaina, mano brangusis Kṛṣṇa, aš netrokštu nei pergalės, nei karalystės, nei laimės.

Tekstai 1.32-35: O Govinda, ko verta karalystė, laimė, o ir pats gyvenimas, jei visi, dėl kurių to vertėtų geisti, išsirikiavo šiame kautynių lauke? O Madhusūdana, kodėl turėčiau linkėti mirties priešais stovintiems mokytojams, tėvams, sūnums, seneliams, dėdėms, uošviams, svainiams bei kitiems giminaičiams, pasiryžusiems aukoti savo gyvybes ir turtus, net jeigu ir pats žūčiau nuo jų rankos? O visų gyvųjų esybių globėjau, negaliu su jais kautis, net jei mainais už tai pelnyčiau tris pasaulius, o ką jau kalbėti apie šią žemę. Kokį džiaugsmą gali suteikti mums Dhṛtarāṣṭros sūnų žudynės?

Tekstas 1.36: Susidoroję su tais agresoriais, užsitrauksime nuodėmę. Todėl nedera mums žudyti Dhṛtarāṣṭros sūnų bei savo draugų. Ką gi mes laimėsime, o Kṛṣṇa, sėkmės deivės sutuoktini, argi būsime laimingi nužudę savo giminaičius?

Tekstai 1.37-38: O Janārdana, nors šiems godumo apakintiems žmonėms ir neatrodo, kad šeimos narių žudymas ir vaidai su draugais – nuodėmė, kodėl mes, suvokiantys, kad naikinti šeimą – nusikaltimas, turėtume atlikti tokius nuodėmingus darbus?

Tekstas 1.39: Žlugus dinastijai, sunyksta amžinoji giminės tradicija, o likusioji giminės dalis puola į bedievystę.

Tekstas 1.40: Kai giminėje viešpatauja bedievystė, o Kṛṣṇa, jos moterys užsiteršia. Sunykus moterystei, o Vṛṣṇi aini, pasaulį išvysta nepageidaujami palikuonys.

Tekstas 1.41: Pagausėjus nepageidaujamų palikuonių, pragaru virsta visos giminės ir jos papročių laužytojų gyvenimas. Tokių pagedusių šeimų protėviai patiria nuopuolį, nes maisto ir vandens aukos jiems daugiau nebeatnašaujamos.

Tekstas 1.42: Žmonių, griaunančių šeimos tradicijas ir tuo skatinančių nepageidaujamų palikuonių gausėjimą, piktadarybės žlugdo visus bendruomenės planus ir darbus, skirtus šeimos gerovei.

Tekstas 1.43: O Kṛṣṇa, žmonių globėjau, iš mokinių sekos aš girdėjau, kad tie, kurių šeimos tradicijos sunaikintos, niekada neištrūksta iš pragaro.

Tekstas 1.44: Kad ir kaip keista, bet mes, deja, pasirengę didžiai nusidėti. Trokšdami karališkų džiaugsmų mes ketiname žudyti savo gentainius.

Tekstas 1.45: Tegul geriau Dhṛtarāṣṭros sūnūs su ginklu rankose nukaus mane mūšio lauke beginklį ir nesipriešinantį.

Tekstas 1.46: Sañjaya tarė: Mūšio lauke Arjuna ištarė šiuos žodžius, nubloškė į šalį lanką su strėlėmis ir sielvartingų minčių prislėgtas susmuko ant pasostės.

Įvadas - ANTRAS SKYRIUS