LT/BG 11
Prabhupados komentarus galite rasti paspaudę ant teksto nuorodos
Tekstas 11.1: Arjuna tarė: Dabar, kai išklausiau Tavo maloningus pamokymus apie pačius slaptingiausius dvasinius dalykus, mane apėmusi iliuzija išsisklaidė.
Tekstas 11.2: O lotosaaki, aš išklausiau išsamų Tavo aiškinimą apie tai, kaip atsiranda ir išnyksta visos gyvosios esybės ir suvokiau Tavo neišsenkančią didybę.
Tekstas 11.3: O didžiausias iš visų asmenybių, o aukščiausias pavidale, nors priešais regiu Tave tokį, koks esi ir kaip Pats Save apibūdinai, norėčiau pamatyti, koks įžengei į šį kosminį pasaulį. Noriu išvysti šį Tavo pavidalą.
Tekstas 11.4: Jei manai, kad galiu regėti Tavo kosminį pavidalą, o mano Viešpatie, o visų mistinių jėgų valdove, būk maloningas, parodyk man tą beribį visatos „Aš“.
Tekstas 11.5: Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Mano brangus Arjuna, o Pṛthos sūnau, regėk Mano didybę – šimtus tūkstančių įvairiausių daugiaspalvių dieviškų pavidalų.
Tekstas 11.6: O geriausias iš Bhāratų, žvelk į įvairiausias Ādityų, Vasu, Rudrų, Aśvini-kumārų ir kitų pusdievių apraiškas. Žvelk į daugybę stebuklingų niekieno negirdėtų ir neregėtų dalykų.
Tekstas 11.7: O Arjuna, šiame Mano kūne tu tuojau pat išvysi visa, ką tik nori! Visatos pavidalas parodys tau visa tai, ką panorėsi išvysti ne tik dabar, bet ir ateityje. Visa – ir tai, kas juda, ir tai, kas nejuda – yra štai čia, vienoje vietoje.
Tekstas 11.8: Tačiau tu negali matyti Manęs savo dabartinėmis akimis, todėl Aš suteikiu tau dievišką regėjimą. Regėk Mano mistinę galybę!
Tekstas 11.9: Sañjaya tarė: O valdove, tai taręs, visų mistinių jėgų Aukščiausiasis Viešpats, Dievo Asmuo, apreiškė Arjunai Savo visatos pavidalą.
Tekstai 11.10-11: Visatos pavidale Arjuna išvydo daugybę burnų, aibes akių ir begalę stebuklingų reginių! Viešpaties pavidalas buvo padabintas nežemiškais papuošalais. Jis laikė iškėlęs dieviškuosius ginklus ir vilkėjo dievišku rūbu, o kūnas, dvelkiantis įvairiausiais dieviškais aliejais, buvo padabintas įstabiausiomis girliandomis. Visa tai atrodė stebuklinga, švytėjo, neturėjo ribų, sklido į visas puses.
Tekstas 11.12: Jei danguje būtų patekėję išsyk šimtai tūkstančių saulių, jų šviesa gal ir prilygtų tam spindesiui, kurį skleidė Aukščiausiojo Asmens visatos pavidalas.
Tekstas 11.13: Tuo metu Viešpaties visatos pavidale Arjuna išvydo begalybę visatos skleidinių, sutelktų į vieną vietą, nors jų buvo tūkstančiai tūkstančių.
Tekstas 11.14: Tuomet, suglumęs ir nustebęs, piestu stojusiais plaukais, Arjuna nulenkė galvą reikšdamas pagarbą ir sudėjęs rankas ėmė melstis Aukščiausiajam Viešpačiui.
Tekstas 11.15: Arjuna tarė: Mano brangus Viešpatie Kṛṣṇa, Tavo kūne drauge regiu visus pusdievius ir kitas gyvąsias esybes. Matau lotoso žiede sėdintį Brahmą, regiu Viešpatį Śivą ir visus išminčius bei dieviškas gyvates.
Tekstas 11.16: O visatos Viešpatie, o visatos pavidale, Tavo kūne aš regiu daugybę rankų, pilvų, burnų ir akių – jos visur, ir nėra tam nei galo, nei krašto. Nematau Tavyje nei pabaigos, nei vidurio, nei pradžios.
Tekstas 11.17: Sunku žvelgti į Tavo pavidalą, akinantis švytėjimas nuo jo sklinda į visas šalis, tarsi liepsnotų ugnis ar akinamai spindėtų saulė. Vis dėlto aš visur regiu tą žėrintį pavidalą, vainikuotą karūnomis, ginkluotą vėzdais ir diskais.
Tekstas 11.18: Tu – aukščiausias pažinimo tikslas. Tu – visos visatos pamatas. Tu esi neišsenkamas ir seniausias. Tu – Dievo Asmuo, amžinosios religijos globėjas. Tokia mano nuomonė.
Tekstas 11.19: Tu be pradžios, be vidurio ir be pabaigos. Beribė Tavo šlovė. Tavo rankų – nesuskaičiuojama daugybė, o saulė ir mėnuo – Tavo akys. Aš regiu iš Tavo burnos plūstančią liepsną ir matau kaip Savo spinduliais Tu degini visą visatą.
Tekstas 11.20: Nors esi vienas, Savimi Tu užpildai dangų, planetas ir visą erdvę. O didysis, išvydus stebuklingą ir siaubingą Tavo pavidalą, visose planetų sistemose kyla sąmyšis
Tekstas 11.21: Pusdievių pulkai lenkiasi Tau ir į Tave sueina. Kai kurie jų labai išsigandę sudėtomis rankomis meldžiasi Tau. Giedodami Vedų himnus ir šaukdami „Ramybės! Ramybės!“ Tau meldžiasi pulkai didžių išminčių ir tobulų būtybių.
Tekstas 11.22: Įvairiausi Viešpaties Śivos pasireiškimai, Ādityos, Vasu, Sādhyos, Viśvedevos, abu Aśviai, Marutai, protėviai, Gandharvai, Yakṣai, Asurai ir tobulieji pusdieviai žvelgia į Tave apstulbę.
Tekstas 11.23: O tvirtaranki, daugybės didingojo Tavo pavidalo veidų, akių, rankų, šlaunų, kojų, pilvų ir Tavo baisių dantų vaizdas sukėlė sąmyšį visose planetose, sunerimo visi jose viešpataujantys pusdieviai. Man irgi neramu.
Tekstas 11.24: O visa persmelkiantis Viṣṇu, regiu Tave siekiantį dangų ir švytintį visomis spalvomis. Matau Tavo praviras burnas, didžiules spindinčias Tavo akis, ir iš siaubo temsta mano protas. Negaliu daugiau išlaikyti tvirtybės bei dvasios pusiausvyros
Tekstas 11.25: O visų viešpačių Viešpatie, o pasaulių prieglobsti, būk man maloningas. Regėdamas liepsnojančius, mirtimi dvelkiančius Tavo veidus ir siaubingus dantis, prarandu pusiausvyrą. Aš visiškai sutrikęs.
Tekstai 11.26-27: Visi Dhṛtarāṣṭros sūnūs ir jų pusėje kovojantys karaliai, taip pat Bhīṣma, Droṇa, Karṇa ir visi mūsų vyriausieji kariai lekia į siaubingas Tavo burnas. Kai kuriuos jų, sumaitotomis galvomis, matau įstrigusius tarp Tavo dantų.
Tekstas 11.28: Kaip upių vandenys teka į vandenyną, taip liepsnų apimti į Tavo burnas plūste plūsta visi didieji karžygiai.
Tekstas 11.29: Aš matau žmones, visu greičiu lekiančius į Tavo burnas, tarsi į liepsnojančią ugnį pražūčiai lėktų drugiai.
Tekstas 11.30: O Viṣṇu, matau, kaip Tu liepsnojančiomis burnomis iš visų pusių ryji žmones. Savo švytėjimu Tu užlieji visatą, ir baisūs deginantys spinduliai sklinda iš Tavęs.
Tekstas 11.31: O viešpačių Viešpatie, gąsdinantis Savo išvaizda, pasakyk man, kas esi. Pagarbiai Tau lenkiuosi, būk maloningas man. Tu – pirminis Viešpats. Aš noriu Tave pažinti, nes nesuprantu Tavo misijos.
Tekstas 11.32: Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Aš – laikas, didysis pasaulių griovėjas, ir atėjau, kad sunaikinčiau visus žmones. Išskyrus jus [Pāṇḍavus], visi kariai iš abiejų pusių žus.
Tekstas 11.33: Tad pakilki. Ruoškis kovoti ir laimėti šlovę. Nugalėk savo priešus ir džiaukis klestinčia karalyste. Mano sumanymu jie jau mirę, ir tu, o Savyasāci, tegali būti įrankiu šiame mūšyje.
Tekstas 11.34: Droṇą, Bhīṣmą, Jayadrathą, Karṇą bei kitus didžiuosius karžygius Aš jau sunaikinau. Todėl nukauk juos ir nesijaudink. Stok į kovą ir mūšyje sutriuškinsi savo priešus.
Tekstas 11.35: Sañjaya tarė Dhṛtarāṣṭrai: O valdove, išgirdęs šiuos Aukščiausiojo Dievo Asmens žodžius, Arjuna, visas virpėdamas iš baimės, sudėjęs rankas vis lenkėsi Viešpačiui Kṛṣṇai ir pagaliau virpančiu balsu prabilo.
Tekstas 11.36: Arjuna tarė: O juslių valdove, išgirdęs Tavo vardą, džiūgauja pasaulis, kiekvienas žavisi Tavimi. Nors tobulos būtybės pagarbiai Tau lenkiasi, demonai Tavęs bijo ir bėga į šalis. Taip ir turi būti.
Tekstas 11.37: O didysis, didingesnis ir už Brahmą, Tu – pirminis kūrėjas, tad kodėl jie neturėtų Tau pagarbiai lenktis? O beribi, dievų Dieve, visatos prieglobsti! Tu – neišsenkanti versmė, visų priežasčių priežastis, Tu transcendentalus šiai materialiai kūrinijai.
Tekstas 11.38: Tu – pirminis Dievo Asmuo, seniausiasis, galutinė išreikšto kosminio pasaulio prieglauda. Tu žinai viską ir esi viso pažinimo objektas. Tu – aukščiausias prieglobstis, iškilęs virš materialiųjų guṇų. O beribi pavidale! Tu persmelki visą kosminį pasaulį.
Tekstas 11.39: Tu – oras, Tu – aukščiausias valdovas! Tu – ugnis, vanduo ir mėnulis! Tu – Brahmā, pirmoji gyvoji būtybė, Tu – prosenelis. Todėl pagarbiai lenkiuosi Tau tūkstančius kartų, ir dar, ir dar.
Tekstas 11.40: Lenkiuosi Tau iš priekio, iš nugaros ir iš visų pusių! O nevaržoma galybe, Tu – beribės stiprybės valdovas! Tu persmelki viską ir todėl Tu – viskas.
Tekstai 11.41-42: Matydamas Tavyje savo draugą ir Tavo šlovės nepažinęs, aš neapdairiai sakydavau Tau: „O Kṛṣṇa“, „O Yādava“, „O mano bičiuli“. Prašau atleisti visą tai, ką praradęs protą ar iš meilės padariau. Daugybę kartų įžeidžiau Tave juokaudamas, kai ilsėjomės ar tuo pačiu guoliu dalijomės, sėdėjome kartu ar valgėme, kartais dviese, o kartais ir tarp daugelio draugų. O Patikimasis, prašau, atleisk visus mano įžeidimus.
Tekstas 11.43: Tu – viso kosminio pasaulio, viso to, kas juda ir nejuda, tėvas. Tu – jo garbinamas vadovas, vyriausias dvasinis mokytojas. Nėra Tau lygių ir niekas negali Tau prilygti. Tad ar gali būti kas nors didingesnis už Tave trijuose pasauliuose, o neaprėpiamos galios Viešpatie?
Tekstas 11.44: Tu Aukščiausiasis Viešpats, ir kiekviena gyvoji būtybė turi garbinti Tave. Todėl krentu Tau po kojų išreikšti pagarbą ir meldžiu Tavo malonės. Kaip tėvas pakenčia sūnaus įžūlumą, kaip draugas atleidžia draugui akiplėšiškumą, kaip vyras pakenčia žmonos familiarumą, taip meldžiu atleisti tai, ką galėjau bloga Tau padaryti.
Tekstas 11.45: Aš džiaugiuosi išvydęs niekada anksčiau neregėtą visatos pavidalą, tačiau tuo pat metu mano protą kausto ir baimė. Todėl, o viešpačių Viešpatie, o visatos prieglobsti, būk man maloningas ir vėl apreikški Savąjį Dievo Asmens pavidalą.
Tekstas 11.46: O visatos pavidale, o tūkstantranki Viešpatie, aš noriu regėti Tave keturrankį su šalmu ant galvos, su vėzdu, disku, kriaukle ir lotoso žiedu rankose. Trokštu išvysti Tave tokį.
Tekstas 11.47: Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Mano brangus Arjuna, pasitelkęs Savo vidinę galią, su džiaugsmu atskleidžiau tau aukščiausią materialiame pasaulyje visatos pavidalą. Iki šiol niekas neregėjo šio pirminio, beribio ir akinamai spindinčio pavidalo.
Tekstas 11.48: O geriausias Kuru dinastijos kary, dar niekas niekada iki tavęs neregėjo šio Mano visatos pavidalo, nes šį Mano pavidalą pamatyti materialiame pasaulyje neįmanoma nei studijuojant Vedas, nei aukojant aukas ar teikiant labdarą, nei atliekant doringus darbus ar rūsčias askezes.
Tekstas 11.49: Regėdamas Mane tokį siaubingą, suglumai ir pasimetei. Tebūnie tam galas. Mano bhakte, užmirški bet kokią baimę ir nurimusiu protu žvelk į tavo taip trokštamą pavidalą.
Tekstas 11.50: Sañjaya tarė Dhṛtarāṣṭrai: Taip pasakęs Arjunai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, atskleidė Savo tikrą keturrankį pavidalą, o paskui pasirodė Savo dvirankiu pavidalu, padrąsindamas nusigandusį Arjuną.
Tekstas 11.51: Išvydęs Kṛṣṇą pirminiu Jo pavidalu, Arjuna tarė: O Janārdana, regėdamas Tave nuostabios žmogaus išvaizdos, atgavau dvasios ramybę ir atsitokėjau.
Tekstas 11.52: Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Mano brangus Arjuna, labai sunku išvysti šį Mano pavidalą, kurį tu dabar regi. Net ir pusdieviai visada ieško galimybės pamatyti tą artimą širdžiai pavidalą.
Tekstas 11.53: Pavidalo, kurį dabar regi transcendentinėmis akimis, neįmanoma suvokti vien studijuojant Vedas ar atliekant rūsčias askezes, teikiant labdarą ar garbinimu. Tai ne tos priemonės, kurios padėtų išvysti Mane tokį, koks Aš esu.
Tekstas 11.54: Mano brangus Arjuna, tiktai su pasiaukojimu tarnaujant Man ir į nieką kitą nenukrypstant, galima pažinti Mane tokį, koks stoviu priešais tave, ir tiesiogiai Mane išvysti. Tik taip galima atskleisti Mano pažinimo paslaptį.
Tekstas 11.55: Mano brangus Arjuna, kas tyrai atlieka pasiaukojimo tarnystę Man, kas nesusitepęs karmine veikla bei spekuliatyviais samprotavimais, kas darbuojasi Man, kam Aš esu aukščiausias gyvenimo tikslas ir kas yra draugiškas visoms gyvosioms būtybėms, tas tikrai ateina pas Mane.